Nedidelis Chu Chi kaimelis (kurio pavadinimas Địa đạo Củ Chi kilo nuo kaučiuko) iš pirmo žvilgsnio panašus į daugelį kitų Vietname. Tačiau Chu Chi gyventojai visada pasižymėjo ypatingu darbštumu ir atkaklumu, o apie jų didvyriškumą karų metais dabar žino visas pasaulis. Nuo agresorių jie slėpėsi po žeme. Saugumo ir gynybos tikslu čia buvo sukurtas ištisas požeminis kaimas, tunelių sistema, išsidėsčiusi keliais aukštais, turinti daugybę slaptų įėjimų ir išėjimų. Požeminiai labirintai išsiraizgę nuo Saigono miesto (kuris dabar vadinamas nacijos tėvo vardu – Ho Chi Minh) iki Kambodžos sienos. Bendras tunelių ilgis – apie du šimtus penkiasdešimt kilometrų. Atkaklų pasipriešinimą agresoriams menantys Chu Chi tuneliai visada įtraukiami į kelionės į Vietnamą programą.
Šis painus požeminis tinklas pradėtas statyti 1948 metais Vietnamo valstiečiams kovojant prieš okupacinę prancūzų kariuomenę. Sudėtinga ir kupina išbandymų šios šalies istorija, ginantis nuo agresorių, vertė plėsti tunelių tinklą. Jie buvo kasami nedideliais kastuvėliais, kartais ne daugiau, kaip du metrai per dieną. JAV agresijos metais tunelių tinklas buvo plečiamas, o šis šalies regionas tapo pasipriešinimo centru. 15 sunkių karo metų tuneliai paprasčiausiomis priemonėmis buvo kasami ir plečiami amerikiečių pėstininkų panosėje.
Po žeme įrengtos gyvenamosios patalpos, sandėliai, ginklų dirbtuvės, lauko ligoninės ir net teatro salė, kur buvo vaidinamos politinės kovinę dvasią stiprinančios pjesės. Virtuvės, kur kariams gamintas maistas, buvo įrengiamos arti paviršiaus, o viryklių kaminai įrengti taip, kad dūmai iš jų į paviršių išeitų išsklaidę. Pagrindinio tunelio plotis 70 cm, aukštis – tik 90 cm. Jo sienos sumūrytos iš plytų, atlaiko ir sunkiosios artilerijos apšaudymus, ir 100 kg bombos sprogimus. Po žeme įsikūrę kareiviai stengėsi gyventi įprastą gyvenimą, jie čia net tuokėsi, gyveno su šeimomis, o į paviršių išlipdavo pasirūpinti maisto ir vykdyti kovines užduotis. Chu Chi tuneliuose visada būdavo labai karšta ir drėgna, todėl čia veisėsi įvairūs gyviai, taip pat ir skorpionai bei nuodingos gyvatės, daug žmonių susirgdavo maliarija.
Amerikiečiai žinojo apie tunelius ir visokiomis priemonėmis bandė juos įveikti. Didžiulius džiunglių plotus ir ryžių laukus purkšdavo defoliantais ir herbicidais, ilgam laikui užnuodijančiais vandenį ir dirvą, bandė suardyti tunelius tankais ir buldozeriais, nepaprastai intensyviai bombardavo vietovę, naudodami paprastas ir padegamąsias bombas, po kurių nebelikdavo nei augmenijos, nei pastatų, tik griuvėsiais ir nuolaužomis nusėta dykynė. Kovai su tuneliuose besislapstančiais vietnamiečiais kariais buvo įkurti specialūs padaliniai, vadinami „tunelio žiurkėmis“ (Tunnel Rats). Į šiuos padalinius būdavo priimami tik smulkaus sudėjimo kariai, turintys ypač stiprią nervų sistemą. Jų uždavinys buvo surasti tunelius, slapta į juos įlįsti ir pagrobti svarbius dokumentus, o taip pat padėti juose sprogstamuosius užtaisus. Paprastai „tunelių žiurkė“ būdavo ginkluotas tik standartiniu pistoletu, durtuvu ir žibintuvėliu. Tai ypač pavojinga tarnyba, nusinešusi daugybę gyvybių: kariai žūdavo ne tik nuo tunelio gynėjų ar daugelyje vietų įrengtų spąstų, bet ir įgėlus požemiuose gyvenantiems skorpionams ar gyvatėms.
Dabar daugelyje vietų tuneliai yra jau užgriuvę, o nedidelė jų dalis pritaikyta lankytis turistams. Specialiai smalsiems lankytojams yra sutvarkytos ir atidarytos dvi tunelių dalys. Jas galima rasti Ho Chi Ming miesto prieigose, į jas rengiamos ekskursijos su vietiniais kelionės vadovais. Kai kurie tuneliai ir landos į juos specialiai paplatinti, pritaikant juos turistams, o sienos nupurkštos chemine medžiaga, kad nebesiveistų skorpionai nei pavojingos gyvatės.
Čia besilankantiems turistams rodomas filmas anglų kalba apie tai, kaip karo metais gyveno ir amerikiečių kariams priešinosi Chu Chi valstiečiai. Galima pašaudyti iš AK-47 ar MK-16, kuriais šaudė Vietnamo kariai, paragauti maisto, koks buvo čia gaminamas pasipriešinimo metais. Kaip suvenyrai pardavinėjami iš kulkų padaryti tušinukai ar „autentiški” karo laikų žiebtuvėliai. Savo paslaugas siūlantys gidai dažnai skelbiasi patys buvę kariais, nors jų amžius išduoda, kad tai neįmanoma. Tunelių labirintų einama į džiungles. Gidas klausia: „ar rastumėte įėjimą į tunelius?”. Žinoma, niekada niekas jo neranda. Anga, pridengta nukritusiais lapais, staiga atsidaro tiesiai po kojomis. Ji nedidelė – vietiniai gyventojai smulkaus sudėjimo, todėl daugeliui europiečių, o tuo labiau augalotiems amerikiečiams prasibrauti nelabai pavyktų. Nors turistų lankomi tuneliai specialiai paplatinti, eiti vis tiek reikia susilenkus, alkūnėmis ir nugara kliūnant už šaltų ir drėgnų tunelio sienų. Ankšta erdvė, tvankuma, lengvi klaustrofobijos šiurpuliai puikiai perteikia atmosferą. Visiškoje tamsoje varginančia poza slenkant paskui vedlį, kur taip ankšta, kad neįmanoma apsisukti, greit išnyksta erdvės ir laiko pojūtis, nebesupranti, kur viršus, kur apačia, ir kiek laiko praleidai po žeme.
Po kelių valandų kelionės į praeitį, sugrįžtama į šiuolaikinį gyvenimą, kur saugu, kur žmonės šypsosi. Sunku įsivaizduoti, ką teko patirti šios šalies gyventojams tik prieš kelis dešimtmečius. Manoma, kad karo metais tuneliuose žuvo apie 45 tūkstančiai žmonių. Jų drąsa kelia susižavėjimą ir pagarbą.
