Kas jus labiausiai domina kelionėse? Gamta, architektūra, muziejai, žmonės, virtuvė, turgūs? Kelionės į Maroką, Tunisą, Turkiją, Egiptą – tai ne tik įspūdingi senamiesčiai, nematyti peizažai, kurortų malonumai ar nauji skoniai. Tai ir susipažinimas, nors dažniausiai tik paviršutiniškas, su viena didžiausių pasaulio religijų – islamu.
Mečetė – musulmonų maldos namai. Ji nėra šventovė tiesiogine šio žodžio prasme, išskyrus Mekoje esančią Al Masdžid al Charamą (Masjid al-Haram), kurios centre stovi Kaaba – akmeninis statinys, laikomas dangiškosios šventovės įkūnijimu žemėje. Tradiciškai mečetės būdavo statomos gyvenviečių centruose. Jose saugodavo iždą, skelbdavo įsakymus ir šariato teismo sprendimus. Mūsų laikais mečetės pasaulietinės funkcijos labai sumažėję, tačiau kaip ir anksčiau mečetė išliko susibūrimo vieta, savotišku klubu, kur susirenkama bendrauti, švęsti, pasiklausyti islamo veikėjų, pasivaržyti Korano skaitymuose. Musulmonai keliautojai čia gali net nakvoti.
Mečetės viduje būna speciali arkos formos niša sienoje, vadinama mihrabu, rodanti kryptį į Meką. Meldžiamasi atsisukus šio švento miesto, esančio Saudo Arabijoje kryptimi. Dešinėje nuo mihrabo yra katedra, iš kurios musulmonų šventikas imamas sako tikintiesiems pamokslus.
Moterys meldžiasi atskirai nuo vyrų, nors Korane nieko apie tai nerašoma. Griežčiausių tradicijų šalininkai musulmonai neretai pasisako už tai, kad moterys turėtų melstis namuose, tačiau nuo pat pranašo Machometo laikų moterims nedraudžiama lankytis mečetėse. Tradiciškai moterys klaupiasi maldai vyrams už nugarų. Musulmonai melsdamiesi lenkiasi tiek, kad jų kakta siekia žemę. Jei maldai lenkdamasis vyras matytų prieš save pasilenkusias moteris, vaizdas greičiausiai atitrauktų jo mintis nuo Alacho. Daugumoje mečečių yra atskiros patalpos melstis moterims – antrame aukšte, arba specialiai joms skirtoje pirmo aukšto dalyje. Įėjimas į mečetę vyrams ir moterims gali būti atskiras arba bendras.
Nors mečetė ir nelaikoma šventove, joje privalu laikytis tam tikrų taisyklių.
Negalima į mečetę eiti neblaiviems.
Lankytojų išvaizda turi nežeisti tikinčiųjų jausmų: rūbai turi būti švarūs, kuklūs ir pakankamai dengiantys kūną. Moterų aprangai taikomos ypatingos taisyklės. Rūbai turi dengti visą jų kūną, išskyrus veidą, plaštakas ir pėdas. Netinka ryškių spalvų, figūrą pabrėžiantys rūbai. Plaukai turi būti visiškai uždengti. Reikalavimai moterų aprangai šiek tiek kinta, priklausomai nuo šalies – pavyzdžiui Maskvos mečetėse užtenka ilgos suknelės ir skarelės, o kitur net ir turistės turi užsigaubti čadra, kurią gali gauti prie įėjimo. Moterims draudžiama lankytis mečetėje menstruacijų metu.
Vyrų rūbai taip pat turi būti laisvi, neišryškinantys kūno formų.
Nemandagu ateiti į mečetę pavalgius stiprų kvapą skleidžiančio maisto, pavyzdžiui česnako.
Švara islamo religijoje yra labai svarbi. Šalia mečetės yra patalpa su praustuvais, kur galima prieš įeinant nusiplauti kelionės dulkes bei prakaitą, nes musulmonai turi melstis švarūs. Šalia senųjų mečečių gali būti specialūs tam skirti tvenkiniai.
Mečetės grindys nuklotos kilimais. Įeinant į vidų, nusiaunama. Vienur avalynė paprasčiausiai paliekama už durų, o kai kuriose didelėse mečetėse avalynė atiduodama tarnautojui, kuris išduoda žetonėlį.
Mečetėje tikintieji elgiasi gana laisvai: galima sėdėti ar gulėti ant grindų, vaikščioti, miegoti, bendrauti, netgi valgyti. Netinka kalbėti garsiai, pokštauti, bartis ar trukdyti tiems, kurie meldžiasi, skaito Koraną ar susikaupia mintyse apie Aukščiausiąjį.
Islamas nedraudžia mečetėse lankytis ne musulmonams, nors jiems neleidžiama mečetėse valgyti nei miegoti. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad skirtingose šalyse gali būti savos taisyklės. Pavyzdžiui beveik visos mečetės, esančios JAV teritorijoje, deklaruoja atvirumą kitų tikėjimų žmonėms ir mielai įsileidžia ne musulmonus. O štai pavyzdžiui Maroke ne musulmonams įžengti į mečetes negalima. Išimtis – tik Kasablankoje esanti Hasano II mečetė.
O pagrindinė taisyklė lankantis bet kurios religijos maldos namuose – pagarba tikintiesiems ir šalies tradicijoms.
