Iki šių dienų išlikę ir turtingą mūsų istoriją liudijantys Lietuvos dvarai – vieni įdomiausių lankytinų objektų šalyje. Tiesa, dalis jų – stūkso lyg nebylūs muziejai. Tarytum bando papasakoti savo istoriją, tačiau labai tyliai – jiems trūksta žmogaus rankos ir įveiklinimo. Tuo tarpu kiti dvarai – tiesiog klesti. Atgimę jie ne tik, kaip gyvi liudininkai, prisimena buvusių dvarininkų gyvenimus, bet ir kuria naujus naratyvus.
Ilzenbergo dvaras
Ilzenbergo dvaras – vienas seniausių dvarų visoje Lietuvoje. Archeologiniai duomenys rodo, jog šioje vietovėje žmonės gyveno nuo seniausių laikų, o 1515 m. baronas Berntas fon Kersenbrokas šiame, pasakiško grožio kampelyje, tarp llgio ir Apvalaso ežerų, įkūrė dvarą.
Istorijos bėgyje dvaro valdytojai keitėsi – čia šeimininkavo įvairūs vokiečių kilmės bajorai, o nuo 1896 m. dvarą įsigijo Dimšų giminė. Sovietiniais metais Ilzenbergo dvaras buvo konfiskuotas ir perimtas į Valstybės žemės fondą. Vėliau čia būta kolūkio, tarybinio ūkio, netgi gamyklos, o nepriklausomoje Lietuvoje – Panevėžio elektros tinklus valdančios įmonės.
Vis dėlto, 2014 m. Ilzenbergo dvaras atgimė iš naujo. Jo savininkai nusprendė atgaivinti istorinį dvaro modelį – paversti jį kultūriniu regiono centru. Taip pat – vystyti ūkinę veiklą. Kaip tarė, taip ir padarė – šiandien Ilzenbergo dvarą galima drąsiai įvardinti vienu iš labiausiai įveiklintų dvarų visoje Lietuvoje.
Vėlyvąjį klasicizmą menantys dvaro rūmai, išpuoselėtas parkas, kuriame galima pasigrožėti sodu ir tvenkiniais, daugiafunkcinė erdvė, skirta aktyviam ir lėtam poilsiui bei renginiams – visa dvaro teritorija šiandien yra pritaikyta maloniems pasivaikščiojimams ir kokybiškam laiko praleidimui. Čia organizuojamos ekskursijos, edukacinės ir degustacinės programos, yra restoranas, interaktyvios pramogos vaikams. Beje, verta paminėti, kad be tradicinių ekskursijų, Ilzenbergo dvaras siūlo ir išties unikalias, tokias kaip pasivažinėjimas po teritoriją eAutomobiliu. Arba pasiplaukiojimas po Ilgio ežerą eKatamaranu.
Ne ką mažiau verta aptarti ir ūkinę dvaro veiklą. Čia vystoma tiek sodininkystė, tiek gyvulininkystė. Produktai gaminami su meile, laikantis krašto tradicijų. Ne veltui Ilzenbergo dvaro ūkį Pasaulio gamtos fondas 2019 m. pripažino nacionalinio konkurso nugalėtoju – Baltiją tausojančiu ūkiu.
Ilzenbergo dvaro ūkis – atviras ir lankytojams. Dvaro svečiai gali apžiūrėti vynuogyną, vaikščioti ir stebėti žemdirbystės procesus, susipažinti su ūkio infrastruktūra. Taip pat – savo akimis išvysti tikrą kaimo gyvenimą: pievoje mekenančias avis, žolę rupšnojančią karvę, ramiai aplinką stebinčias alpakas, vaikštinėjančius kalakutus ir kitus gyvūnėlius.
Atskiro paminėjimo vertas ir Ilzenbergo vynuogynas, mat jis – didžiausias Baltijos šalyse. Dvaro vyndarys, remdamasis senomis tradicijomis ir šiuolaikinių technologijų deriniu, kuria vynų receptūras, pasižyminčias išskirtinėmis skonio ir aromato savybėmis. Gėrimus jau įvertino ne tik dvaro svečiai, bet ir profesionalai – Ilzenbergo vynai jau eilę metų iškovoja apdovanojimus įvairiuose čempionatuose.
Ilzenbergo dvaro ūkio produkciją galima įsigyti tiek pačiame dvare, tiek už jo ribų – didžiuosiuose prekybos tinkluose. Tad šį dvarą, be jokių abejonių, galima įvardinti kaip vieną iš labiausiai įveiklintų dvarų visoje šalyje.
Pakruojo dvaras
Pakruojo dvarvietė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta dar 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau šeimininkai keitėsi, kol galiausiai Pakruojo dvaras, kaip kraitis, atiteko Ropų giminei. Kelios jų kartos dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Savo klestėjimo laikotarpiu Pakruojo dvaras galėjo pasigirti ūkiu, vaistine, ligonine, čia buvo įkurta ir alaus darykla. Ir nors pokario metais bei sovietmečiu buvo apleistas, šiandien jis – kaip niekada gyvas. Savo svečiams Pakruojo dvaras siūlo patirti tikrą XIX a. pab. dvaro gyvenimo kasdienybę ir magiją.
Pakruojo dvare veikia net du viešbučiai, du restoranai, dvariškas SPA, bravoras ir spirito varykla, organizuojamos asmeninės ir įmonių šventės, edukacinės programos įvairaus amžiaus lankytojams. Dvare demonstruojama senovinių automobilių kolekcija, galima aplankyti Sakalininkystės centrą, žirgyną, senovinių įrenginių ir rakandų muziejų – Technikos dirbtuves.
Atskiro paminėjimo vertas Panoptikumas, dar žinomas kaip Neįprastybių kambarys. Čia galima išvysti išskirtinę ekspoziciją – dailininkų paveikslus, skulptūras bei von Ropų asmeninio gydytojo sukauptą labai neįprastą kolekciją. Taip pat Pakruojo dvaro rūsiuose slepiasi Bausmių rūsys. Tai – Baudžiavos laikų bausmių muziejus, kuriame nuotaiką kuria viduramžių požemių šviesa, grandinių žvangesys, senove dvelkiantys bausmių įrankiai ir įrenginiai.
O kur dar visas pluoštas Pakruojo dvare vykstančių renginių. Žymiausias jų – Gėlių festivalis. Tai gėlių fiesta, „šekspyriškasis sapnas“, lankytojus džiuginantis milijonais žiedų, jų kompozicijomis ir didžiulėmis skulptūromis. Įtraukiantys teatralizuoti pasirodymai, instaliacijos, istoriniai kostiumai, karuselės – Pakruojo dvaro tikrai negalima įvardinti kaip nebylaus muziejaus. Atvirkščiai, jis be galo gyvas ir kviečiantis patirti XIX a. pabaigos magiją.
Burbiškio dvaras
Anykščių rajone esantis Burbiškio dvaras ir greta jo įsikūręs kaimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti dar XVII a. Tuomet jį valdė Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. Vėliau dvaras pateko Vilniaus universiteto globon. O nuo 1769 m. Burbiškio dvarininkais tapo Venclovavičių giminė. Būtent jų valdymo metu iškilo ne tik pagrindiniai dvaro pastatai, bet ir koplyčia-mauzoliejus. Tiesa, Pirmojo pasaulinio karo metais koplyčia buvo sunaikina. Tačiau vėliau ji atstatyta: rekonstruota ir iki šių dienų veikia kaip kamerinis meno centras.
Kuo sovietmečiu virto Lietuvos dvarai – niekam ne paslaptis. Ne išimtis ir Burbiškio dvaras: rūmai tapo mokykla, oficina – ūkio verslų dirbtuvėmis, tvartas su diendaržiu – ūkio kiaulide, svirnas – sandėliu. O kiti pastatai – bulvių saugyklomis, grūdų džiovyklomis ir t. t.
Tik gerokai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dvaras atgijo antram gyvenimui. Ansamblis buvo restauruotas pagal 1853 m. projektą. Šiandien Burbiškio dvaro tikrai negalėtume įvardinti tyliuoju muziejumi. Atvirkščiai, jis įveiklintas ir pritaikytas turizmo reikmėms. Čia veikia puikus viešbutis, restoranas, SPA centras. Nuomojamos patalpos renginiams, vyksta įvairios ekskursijos ir edukacinės programoms, kultūriniai renginiai: koncertai, spektakliai, degustacijos, menininkų plenerai, kino vakarai ir pan.
Taip pat dvaras yra aktyviai įsitraukęs į Europos sąjungos kultūros plėtos projektą. Tikslas – sukurti dar patrauklesnę ir funkcionalesnę kultūrinę erdvę, sudominti įvairias tikslines lankytojų grupes.
