Tai unikali vieta Lietuvoje netoli Šiaulių – nelabai didelis, pailgas, per vidurį įdubęs kalnas laukuose, ant kurio pastatyta ir pakabinta keliasdešimt tūkstančių kryžių iš įvairių vietų Lietuvoje ir užsienyje. Niekas nežino, kiek įvairių kryžių, kryželių ir koplytstulpių yra ant šio kalno. Manoma, kad jų gali būti apie 60 000 ir kasdien vis daugėja.
Pasakojama, kad viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta Kula. Ją 1348 metais sunaikino Livonijos kariuomenė. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas.
XIX amžiaus viduryje ant piliakalnio, žmonių vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Pasak kitų, kalne kryžius imta statyti 1863 metais sukilime žuvusiesiems atminti.
Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius, žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžiai, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą – tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad ši vieta yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas, liudija neišsenkančią žmonių viltį ir tikėjimą Dievo meile.
Nepaisant caro valdžios draudimų, Kryžių kalnas pamažu augo, o tarpukariu suklestėjo. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos šv. Mišios.
Sovietų okupacijos laikotarpiu statyti kryžius kalne griežtai drausta, maldininkai vaikyti ir bausti. Kalnas kelis kartus buvo smarkiai apgriautas, nuo jo nušluoti visi kryžiai, atkirsti į jį vedantys keliai. Tačiau kuo smarkiau kalnas buvo naikinamas, tuo labiau žmonės, statydami kryžius nakčia, jį atnaujindavo.
Krikščionių pasaulyje Kryžių kalną dar labiau išgarsino 1993 metais jį aplankęs popiežius Jonas Paulius II. Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose.
