Laisvoji Svanetija – taip visada buvo vadinamas šis Gruzijos regionas. Žmonės čia gyveno daugelį amžių, ir niekada niekam nevergavo. Svanetijos žemės netrypė užkariautojai, čia niekada nėra buvę baudžiavos. Nuo XIII amžiaus, kai Gruziją plėšė mongolų ordos, Timūro kariai, turkai, Svanetija liko neliesta. Patekus į carinės Rusijos įtaką, šiam regionui buvo suteiktos autonomijos teisės. Sunkiai pasiekiamame regione, apsuptame pačių aukščiausių kalnų, gyvenimas tekėjo sava vaga, beveik be sąsajų su visu likusiu pasauliu. Gal legenda, o gal ir tiesa, kad ši kalnų tauta ratą pirmą sykį išvydo tik 1937 metais, kai naujai nutiestu keliu čia atvažiavo pirmasis automobilis. Svanetijos kaimuose galima išgirsti pasakojimų apie tai, kaip kaimo senoliai automobiliui pasiūlė glėbį šieno, ir kokį nusivylimą jie patyrė, kai geležinis žirgas tęsė savo kelionę neparagavęs vaišių. Dar ir šiandien svanų kaimuose populiariausia transporto priemonė krovinių gabenimui – medinės jaučiais kinkytos rogės.
„Svarbiausia – laisvė, ji svarbesnė už civilizacijos pasiekimus”,- sako šios išdidžios tautos atstovai. Svanus galima „atpažinti” iš pavardžių, kurios baigiasi galūne -iani. Daugelis jų – šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Kalba visiškai skirtinga, nei gruzinų. Ji perduodama iš kartos į kartą – nėra nė vieno rašytinio svanų kalbos šaltinio, nes nėra alfabeto.
Svanetijos gyvenviečių simbolis – VIII–XIII amžiais statyti gynybiniai bokštai prie namų. Iš jų svanai kaimynams duodavo ženklus apie pavojus, neramiais laikais slėpdavo brangenybes, o didžiausios grėsmės akivaizdoje persikeldavo į bokštus ir patys su visomis šeimomis. Beje, gynybiniai bokštai apsaugodavo ir nuo sniego griūčių, lyg banglaužiai pristabdydami lavinas ir sumenkindami jų griaunančią galią.
Istorinis, kultūrinis bei religinis Svanetijos centras – Mestija. Tai nedidelis miestelis, įsikūręs 1500 m aukštyje pietiniame Didžiojo Kaukazo šlaite, Mestiačalos ir Mulachuros upių santakoje. Mestijoje, išaugusioje susijungus istoriniams Lagami, Lančvali ir Lechtagi kaimams, gyvena apie 2600 gyventojų. Iš trijų pusių miestą supa kalnai, o iš vakarų atsiveria nuostabi panorama į Lailos viršukalnę. Viduramžių architektūros paminklus išsaugojusi Mestija yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mieste yra X-XIV amžiais statytų bažnyčių (turtinga sienų tapyba pasižyminti Išganytojo bažnyčia, Nekaltybės (Lamaria) bažnyčia, o pati įspūdingiausia – Lagami kaime esanti Atsivertimo bažnyčia.) Nemaža akmeninių namų – tvirtovių, puslankiu supančių miestą, vis dar kerinčių savo didybe. Mestijos istorijos – etnografijos muziejuje saugomi unikalūs rankraščiai, ikonos ir kitos relikvijos. Yra keli mineralinio vandens šaltiniai – vienas jų pačiame miesto centre, kiti – prie Mulachuros upės. Netoli nuo Mestijos įsikūręs žymusis Ušguli kaimas – aukščiausiai esanti gyvenvietė Europoje (2200 m virš jūros lygio).
Pastaraisiais metais svanų gyvenimo ritmas keičiasi. Visoje Gruzijoje, o taip pat ir Svanetijoje intensyviai vystomas turizmas. Tai visiškai pateisinama regione, pasižyminčiame nuostabiais peizažais, reta augalija, kultūros paminklais. 2010 metais prie Mestijos atidarytas aerouostas, pavadintas karalienės Tamaros vardu. Svanų bokštai tampa turistinėmis įdomybėmis, vienuose įrengiami muziejai, kituose – svečių namai. Ant jų lyg naujų laikų simbolis neretai puikuojasi palydovinės televizijos „lėkštės“. Daugelyje kaimelių jau galima rasti svečių namus, kuriuose yra vandentiekis ir kiti civilizacijos patogumai, siūlomas išskirtinės kokybės maitinimas, kuriami įdomiausius objektus jungiantys maršrutai, žymimos turistinės trasos. Kelionės į Gruziją populiarėja. Nieko nebestebina šiame atokiame regione sutinkami lietuviai, vokiečiai, australai, japonai, nešini kuprinėmis pėsčiomis žygiuojantys kalnų takais.
Žiemą dar visai neseniai Svanetija virsdavo nuo viso pasaulio atskirta karalyste: nepravažiuojami keliai, užversti sniego lavinomis, užpustyti kaimai, gyvenantys iš vasarą sukauptų atsargų. Nuo 2010 metų situacija pradėjo keistis. Slidinėjimo kurortai Svanetijoje – tai Gruzijos prezidento Saakašvilio inicijuojama ir remiama programa, kuria siekiama pagerinti gyvenimo kokybę viename iš skurdžiausių Gruzijos regionų. Kur įrengiami slidinėjimo kurortai, skurdo nelieka, o Svanetijos sąlygos slidinėjimui tinka idealiai: puikūs šlaitai, ilgas gausaus sniego sezonas ir kvapą gniaužiantys viršukalnių vaizdai.
Hatsvali, esantis už 8 km nuo Metsijos, tai naujas, sparčiai besivystantis slidinėjimo kurortas. Čia įrengtos apšviestos slidinėjimo trasos, nauji Leitner keltuvai, kavinės žemutinėje ir viršutinėje stotyse, nuomojamas inventorius, budi gelbėtojai. Slidinėjimo trasos yra 1865-2345 m aukštyje, aukščio skirtumas 482 m. Pirmojo sezono metu Hatsvalyje buvo įrengtos tik kelios trasos, tačiau kasmet jų vis daugėja. Kurorto privalumai – priimtinos kainos, eilių nebuvimas prie keltuvų: svečių skaičių kurorte riboja nedidelės apgyvendinimo galimybės. Slidininkus ypač džiugina freeriding galimybė – leidžiama laisvai slidinėti ten, kur nėra oficialių trasų. Nusileidimas neliestu sniegu padengtu šlaitu slidininkų ypač vertinamas, tačiau beveik visuose Europos kurortuose slidinėti už trasų ribų griežtai draudžiama.
Nuo 2013 m. Svanetijoje vyksta dar vieno žiemos kurorto statybos darbai – trasos įrengiamos Tetnuldi kalno (4852 m) šlaituose. Numatoma, kad naujasis kurortas dydžiu nenusileis Gudaurio slidinėjimo kurortui. Aukščių skirtumas Tetnuldi trasose bus 775 m, o aukščiausias taškas 3045 m aukštyje. Slidinėjimo zona bus arti ledyno, todėl tinkama sniego danga trasose išsilaikys apie pusmetį – nuo lapkričio iki gegužės. Buvo planuojama pirmąjį keltuvą į Tetnuldį paleisti jau 2015 m., tačiau kol kas darbai nebaigti.
Per artimiausius metus Svanetijoje planuojama įrengti į bendrą tinklą sujungtas trasas, kurių bendras ilgis 50 km. Žiemos kurortų potencialas Gruzijoje didžiulis ir labai perspektyvus, nenuostabu, kad vis daugiau europiečių slidinėjimo keliones planuoja kaip tik į šį regioną. O kiekvienas apsilankymas Gruzijoje – tai nuostabus jausmas būti šalies, turinčios ilgaamžę istoriją ir gilias kultūrines tradicijas svečiu. Šioje žemėje gyvena žmonės, žinantys savo istoriją ir karštai mylintys savo šalį.
