Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM), minėdamas Sausio 13-osios įvykius, dalijasi muziejaus darbuotojų liudijimais apie lemtingą 1991 metų sausį. Tai kolegų, jau kelis dešimtmečius dirbančių muziejuje, atmintyje saugomos neramaus, įtampos kupino laikotarpio patirtys.
Muziejininkai – laisvės gynėjai
Regimantas Paulionis, dabartinis LNDM Prano Gudyno restauravimo centro vyriausiasis administratorius, 1982–1991 metais dirbo auksuotės restauratoriumi. Kartu su restauravimo centro kolegomis Algimantu Vaineikiu ir Jonu Juodišiumi jis buvo vienas pirmųjų muziejaus darbuotojų, vykusių ginti Aukščiausiosios Tarybos. Kaip pasakoja R. Paulionis: „Kai „Jedinstvo“ puolė Aukščiausiąją Tarybą, mes trise iš restauravimo centro bėgte patraukėme į parlamentą – palaikyti Aukščiausiosios Tarybos. Kartu su susirinkusia minia gynėme parlamentą ir, galima sakyti, ten ir pasilikome.“
Pasak A. Vaineikio, jis su kolegomis prie Aukščiausiosios Tarybos susitiko netikėtai, iš anksto nesitarę. Dar prieš Sausio 13-ąją buvo paskirti kartu budėti strateginių objektų patalpose – Televizijos bokšte, Spaudos rūmuose. „Visų buvo tokia nuotaika – jeigu ne aš, tai kas. Žmonės buvo labai ryžtingai nusiteikę. Aišku, buvo baisu, bet atrodė, kad niekas neatsitrauks“, – prisimena molbertinės tapybos restauratorius A. Vaineikis.
R. Paulionis pasakoja, kad užsiregistravęs Sąjūdžio būstinėje Gedimino prospekte, jis nuo sausio 10–11 d. su skulptūros restauratoriumi Jonu Juodišiumi budėjo Aukščiausiojoje Taryboje, kur prisiekė valstybei ir praleido Sausio 13-osios naktį. „Buvo baisu, bet supratome, kad niekur nedingsime – už mus kiti to nepadarys arba padarys priešingai. Todėl turėjome likti. Ir likome, pasiryžome.“
Kalbėdamas apie to meto apsisprendimą, jis pabrėžia ir priesaikos reikšmę: „Sausio 11 dieną davėme priesaiką valstybei. Lemtingą naktį buvome vieni pirmųjų. Nežiūrėjome ir neskaičiavome nieko – jokių socialinių garantijų niekas nedavė ir nieko nežadėjo, tiesiog patys supratome, kad reikia. Po priesaikos jau viskas – ji saisto pareiga, atsakomybe ir pasiryžimu.“ R. Paulionis turi teisinį laisvės gynėjo statusą, buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Muziejinių vertybių apsauga neramumų metu
Po Sausio 13-osios nakties įvykių sustiprėjo baimė, kad Lietuvos kultūros paveldas ir meninis palikimas gali būti išgrobstytas, todėl muziejaus kolegos ne tik prisidėjo prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto apsaugos, bet ir po Sausio 13-osios įvykių budėjo kiekviename dailės muziejaus skyriuje.
Tuometinis muziejaus direktorius Romualdas Budrys 1991 m. sausio 14 d. pasirašė įsakymą, kuriame nurodyta: „Paaštrėjus politinei situacijai, ypač iškyla atsakomybė už Lietuvos muziejinių vertybių priežiūrą ir išsaugojimą. Tik visų muziejaus darbuotojų susiklausymas, pagalba vienas kitam ir ypač griežta darbo disciplina padės įgyvendinti pagrindinius mūsų uždavinius. Visų muziejaus padalinių darbuotojai privalo besąlygiškai vykdyti muziejaus vadovybės nurodymus, liečiančius darbo drausmę, papildomą muziejaus vertybių apsaugą ir darbuotojų budėjimą.“
Budėjimo laiką prisimena ilgamečiai muziejaus kolegos. Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir saugojimo centro vyriausioji bibliotekininkė Indrė Buzelienė prisimena budėjusi bibliotekoje, kuri anuomet buvo įsikūrusi Rūdninkų gatvėje. Kita pamaina šioje vietoje teko vyriausiajai archyvistei Jūratei Mardosienei.
Generalinio direktoriaus pavaduotojai – vyriausiajai muziejaus rinkinių kuratorei Laimai Sazonovai tuo metu teko budėti dailės muziejaus centriniuose rūmuose, įsikūrusiuose dabartinėje Vilniaus rotušėje, kur buvo slepiamas ir Vilniaus katedros lobynas. Jai teko dalyvauti ir atsiimant kūrinius iš Aukščiausiosios Tarybos. Tai prisimindama, L. Sazonova pasakoja: „Žinoma, padėjo ir darbuotojai, ir ten buvę savanoriai. Puikiai atsimenu, kaip laipiojom per smėlio maišus, kurie buvo visur sukrauti. O automobilis stovėjo jau už užkardų, nes prie pastato per barikadas privažiuoti jau nebebuvo galima. Kūrinių grąžinimo aktas buvo pasirašytas sausio 15 d.“
Muziejaus eksponatų grąžinimo iš Aukščiausiosios Tarybos akte buvo pažymėta, kad Vytauto Landsbergio kabinete buvo paliktas Aloyzo Stasiulevičiaus „Naujasis Vilnius“, Antano Žmuidzinavičiaus „Nemuno žiotys“, Prano Paškevičiaus „Vilniaus panorama“, Liudviko Sabučio kabinete pasiliko A. Žmuidzinavičiaus „Iškylautojai prie Nemuno naktį“.
Pagal direktoriaus įsakymą po Sausio 13-osios įvykių meno vertybės buvo saugomos ir dailės muziejaus padaliniuose kituose miestuose – budėta Palangos gintaro muziejuje, Klaipėdos paveikslų (dabartinėje Prano Domšaičio) galerijoje, Klaipėdos laikrodžių muziejuje. Pastarajame nuo 1979 metų dirbantis Romualdas Martinkus prisimena: „Buvo nustatytas darbuotojų visos paros budėjimo režimas. Laikrodžių muziejaus vadovo kabinete pagrindinis informacijos šaltinis – senas televizorius – veikė be perstojo, o pailsėti buvo galima ant sustumtų kėdžių.“
Pasak R. Martinkaus, tomis dienomis Liepų gatvės prieigos buvo užbarikaduotos sunkiosiomis transporto priemonėmis. Tarp Merijos ir Laikrodžių muziejaus pastatų paromis degė laužai, o dienomis ir naktimis budėjo minios miestiečių. Šią įtampą ir nežinią jis prisimena taip: „Tomis nerimo dienomis iškilo ir pagrindinis klausimas – susidarius ekstremalioms sąlygoms, ką daryti su ekspozicijomis ir eksponatais? Iki tol nebuvusios, neaptartos problemos sprendimui buvo pasitelktiįvairūs lagaminai, į kuriuos buvo supakuoti vertingiausi eksponatai. Ką su jais daryti, konkretaus nurodymo ir atsakymo neturėjome. Dėl visa ko muziejaus kieme buvo pastatytas turėtas automobilis „Zaporožietis“, kuriuo, ačiū Dievui, neprireikė pasinaudoti.“
Apsaugoti brangių kūrinių nepamiršta ir gelbstint artimuosius
LNDM skaitmeninimo centro fotografas-skaitmenintojas Antanas Lukšėnas, muziejuje dirbantis nuo 1971 metų, prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją kaip nerimo ir skubos kupiną naktį. Pasak A. Lukšėno, grįžęs namo jis įsijungė televizorių ir per tiesioginę transliaciją išgirdo žurnalistę Eglę Bučelytę sakant, jog girdisi šūviai ir artėja kariuomenė. Tai tapo akstinu nedelsiant leistis ieškoti sūnaus.
„Nežinojom, kur jis yra. Tada jis buvo Chemijos fakulteto pirmakursis – ten buvo sudaryti grafikai, kas kur turi budėti, bet mes nežinojom. Gyvenom netoli Jokūbo ligoninės, ten tuo metu vyko didelis judėjimas. Kažkas sakė, kad reikia ieškoti ligoninėje, net buvo pasiūlyta eiti į lavoninę, bet pakeliui apsisukau – nusprendžiau, kad ten neisiu. Iš kažkur atėjo žinia, kad vaiko reikia ieškoti prie Telekomo. Pirmiausia nulėkėm prie Televizijos bokšto – ten šaudė tankai. Paskui važiavom prie Telekomo, ten buvo ramiau. Ten ir susiradom vaiką. Su juo buvo gal dar keturi ar penki jaunuoliai, tiksliai neatsimenu. Visus susodinau į mašiną ir pasakiau: viskas.“
Jaunuolius A. Lukšėnas parvežė į restauravimo centrą, nes kilo mintis, kad ten reikės pagalbos. Tuo metu centre buvo ką tik iš Talino sugrįžusi restauruotų tapybos darbų kolekcija iš Baltijos šalių parodos. Iš saugyklų buvo atgabenti reikšmingi barokiniai kūriniai, pasak A. Lukšėno, visas koridorius buvo pilnas paveikslų. Prie pat A. Lukšėno dirbtuvės buvo mažai kam žinomas rakinamas praėjimas antrame aukšte į Jaunimo teatrą. Ten, nedideliame sandėliuke, naktį iki maždaug ketvirtos valandos ryto visi darbai buvo tvarkingai supakuoti ir paslėpti taip, kad atsitiktinai patekęs žmogus nieko nerastų. Darbuodamasis A. Lukšėnas nusileido į apačioje buvusią kavinukę: „Atsimenu, nusileidau, radijas šnypštė, pasukinėjau – ir staiga išgirdau: „Jūs girdite Lietuvos radiją iš Sitkūnų“, ir tada jau pradėjo kalbėti apie aukas ir sužeistuosius.“
LNDM misija saugoti meno paveldą neatsiejama nuo Sausio 13-osios patirčių, kai laisvės gynimas tapo būtina sąlyga išsaugoti kultūrą. Muziejus dėkingas visiems darbuotojams, kurie 1991 metų sausį prisidėjo prie kultūros vertybių apsaugos ir šią misiją tęsia iki šiol.
