Šioje valstybėje gyvena šiek tiek daugiau nei 400 tūkst. žmonių. Viena jos vizitinių kortelių – žydras langas į jūrą, o nuolatinis palydovas – vėjas. Čia tiek bažnyčių, kad lankant po vieną per dieną prireiktų visų metų. Taip, tai Viduržemio jūros skalaujama katalikiškoji Malta.
Anksčiau į dabartinės Maltos Respublikos salas traukė daugybė Viduržemio jūros tautų, troškusių valdyti puikią strateginę padėtį užimančias žemes ir vandens kelius. Dabar žmonės vyksta tų civilizacijų palikimo pažiūrėti, natūralių kraštovaizdžio paminklų aplankyti, pasimaudyti ir pasimėgauti maltiečių dėmesingumu.
Po karų – klestėjimo metai
Į Maltos teritoriją koją buvo įkėlę ir ilgiau ar trumpiau čia gyveno, statė ir kariavo finikiečiai, graikai, kartaginiečiai, Malta buvo tapusi Romos dalimi, Sicilijos karalystės feodu, čia gyveno arabai, normanai. 1530 m. Romos imperatoriaus Karolio V sprendimu Maltoje buvo leista apsistoti iš Rodo salos osmanų išvytiems hospitaljerams. Ši pasaulietinė katalikų organizacija neatsiejamai suaugo su šia šalimi ir tapo žinoma kaip Maltos ordinas. Nėra abejonių, kad ordinas padarė didelę įtaką tiek tolesnei šalies raidai, tiek vietos gyventojų pamaldumui, todėl nereikėtų stebėtis namo ar viešbučio balkone pamačius žmogaus ūgio Mergelės Marijos statulą, nuo pastato sienos ir stogo žvelgiančius šventuosius ar daugybę mažų altorėlių.
Pasak legendos, į krikščionybę vietinius atvertė apaštalas Paulius, kurį jūra išmetė šalia Goco salos, sudužus į Romą plaukiančiam jo laivui. Šiam šventajam atminti ir garbinti pastatyta daugybė šventyklų. Apskritai Malta garsėja katedrų, bazilikų, bažnyčių, koplytėlių ir kitokių šventyklų gausa. Mažiausiame kaimelyje stovi bent viena bažnyčia, o didesniuose miestuose vienas kupolas ir varpinės bokštas keičia kitą. Dauguma šių didingų bažnyčių ir katedrų buvo pastatytos Maltos ordino viešpatavimo laikais.
1814 m. Maltai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, šalis vėl išgyveno klestėjimo laikotarpį. Iš tų laikų maltiečiai gavo tradicinį britų palikimą – eismą kairiąja puse ir kitokį elektros lizdą. Tik 1964 m. Malta tapo nepriklausoma respublika.
Dvi sostinės
Mdina – senoji Maltos sostinė, gynybinės sienos juosiama tvirtovė, sauganti katedrą, Karmelitų bažnyčią, Šv. Agotos koplytėlę, Šv. Benedikto bažnyčią ir kt., o siauros lenktos gatvelės kadaise atliko įsibrovėlių klaidinimo funkciją. Norint patekti į Mdiną, reikia atvykti į Rabatą, kuris anksčiau buvo prie sostinės besišliejąs kaimelis. Rabate stovi Šv. Pauliaus bažnyčia ir grota, kurioje jis glaudėsi po laivo sudužimo. Netoli šios bažnyčios yra romėnų laikais naudotos katakombos.
Į dabartinę šalies sostinę Valetą, kurią, kaip ir senąją, galima apžiūrėti sėdint žirgo traukiamoje karietoje, bent jau vasaros pradžioje pro didžiuosius miesto vartus nebuvo galima įeiti, nes aplink zujo statybininkai, gaudė jų technika.
Kaip žinoma, Valeta – pirmasis šių laikų ant braižybos lentos suplanuotas ir 1566 m. kovo 28-ąją pradėtas statyti miestas. Taip pat puikiai žinoma, kad miesto krikštatėviui J.P.de la Valette‘ai ir karo inžinieriui Francesco Laparelli pirmiausia rūpėjo gynybinė, o ne estetinė miesto funkcija. Miesto įtvirtinimo mūšiams sprendimai ypač gerai matomi stovint šalia 1940–1943 m. didžiajai apgulčiai atminti pastatyto varpo. Antrojo pasaulinio karo metais Malta kentėjo nuo nuolatinių oro pajėgų antskrydžių ir karinio jūrų laivyno atakų.
Fortų, bastionų, ravelinų ir kitokių įtvirtinimų juosiamoje Valetoje iš tolo šviečia didžiulis Karmelitų bažnyčios kupolas ir smailusis Šv. Pauliaus anglikonų katedros bokštas. Visa Valeta įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tai normanų, baroko, renesanso statinių ir jų ansamblių muziejus po atviru dangumi, bažnyčių, katedrų, vienuolynų ar didingų rūmų miestas. Atskiro paminėjimo verti Maltos ordino magistro rūmai, kuriuose įsikūręs Maltos prezidentas ir parlamentas.
Apie poilsio ir keliavimo ypatumus
Jei kelionės tikslas – pasižvalgyti po Maltą ir kartu prie jūros pailsėti, reikia žinoti, kad dauguma Maltos paplūdimių yra uoloti, todėl į vandenį gali tekti leisti kopėtėlėmis. Su nemokančiais plaukti arba mažais vaikais verčiau pavažiuoti iki smėlėto paplūdimio. Pats ilgiausias ir sekliausias smėlio paplūdimys yra Melehoje. Trumpesnių smėlio paplūdimių Maltos saloje yra dar dešimt. Dėmesio: čia reikia mokėti atskirai už gultą ir už skėtį.
9–10 valandą ryto maudynėms pasirengę vietiniai gyventojai ir poilsiautojai, į krepšius prisidėję rankšluosčių ir kitokių paplūdimio reikmių, – įprastas vaizdas autobusų stotelėje. Nors autobusai važiuoja kas keliasdešimt minučių, rytinis, vežantis į paplūdimį, visada pilnas – juk ne tik maudynių ištroškusius žmones, bet ir kokį pripūstą krokodilą iki jūros reikia pavėžėti.
Jei važinėsite savarankiškai, derėtų susiskaičiuoti, kiek dienų keliausite, ir nusipirkti 12 eurų kainuojantį savaitės arba kaskart įsigyti 2,6 euro atsieinantį dienos bilietą, galiojantį visuose tos salos autobusuose. Matematika paprasta: jei ketinate važinėti penkias dienas, verta pirkti savaitės bilietą, jei mažiau – užteks ir dienos. Patogu apsistoti salos viduryje – tada atokiausiam kampeliui pasiekti pakaks pusvalandžio.
Kaip ir po Maltos salą, po Gocą taip pat galima keliauti vietiniais maršrutiniais autobusais, tik Maltos salos bilietas čia negalios. Yra dar vienas susipažinimo su antra pagal dydį sala būdas – dviaukščiai autobusai, kursuojantys lankytinomis Goco vietomis. Apie 20 eurų kainuojantį bilietą teks pirkti kelionių agentūroje, kurios įsikūrusios visur, kur yra turistų. Šiais autobusais organizuojami įvairiausi turai: turistai vežiojami po visas šventyklas, po visus salos kampelius, siūloma vykti į turgų, pamatyti naktinę Maltą ir pan.
Persikėlus keltu į Gocą reikia susirasti savo agentūros dviaukštį autobusą ir toliau naudotis „išlipti/įlipti“ sistema: privažiavus įdomų objektą išlipti jo apžiūrėti ir laukti kito dviaukščio, atvyksiančio po gero pusvalandžio. Tik reikėtų nepamiršti žvilgtelėti į tvarkaraštį, nes šie autobusai apie 5–6 val. vakaro nustoja kursuoti, tad labai įsismaginus teks grįžti savo jėgomis.
Jei neteko matyti nė vieno iš šešių Maltos saloje esančių megalito ansamblių, Goce galima apžiūrėti Džgantijos šventyklą. Tai seniausias pasaulyje tokio pobūdžio atviroje erdvėje stovintis statinys ir pirmasis Maltos priešistorinis paminklas.
Kita stotelė, į kurią veda visi Goco keliai, – sostinė Viktorija, pavadinta Didžiosios Britanijos karalienės garbei, bet vietinių neretai vadinama senuoju Rabato vardu. Pasižvalgyti po Gocą ir Viktoriją galima nuo gynybinių citadelės sienų. Tai labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, miestas mieste, išraizgytas siaurų gatvelių, dabar vedančių į įvairius muziejus. Bilietas į muziejus ar šventyklas dažniausiai kainuoja penkis eurus.
Į Gocą vedė ir garsiojo Odisėjo keliai. Netoli Ramlos paplūdimio yra Kalipsės urvas, tapatinamas su Homero „Odisėjos“ laikais. Esą čia Kalipsė septynerius metus išlaikė Odisėją, siūlė jam nemirtingumą, bet įsikišus dievams šis galiausiai grįžo į gimtąją Itakę pas Penelopę.
Ne žmogaus, o gamtos kūriniai išgarsino Dveiros įlanką. XVIII a. 60 m virš jūros iškilusi Fungus (angl. “grybas”) uola sudomino hospitaljerus. Viršuje jie rado į grybą panašų augalą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šakniagumbis Cynomorium coccineum Linn. Šį ne itin malonaus kvapo „grybą“ riteriai pradėjo vartoti gydomiesiems tikslams ir taip ėmė jį vertinti, kad 1746 m. nutarė pašalinių prie šio augalo neprileisti. Paskyrė uolos sargybinį, o sučiuptiems pažeidėjams sugalvojo bausmę – trejus metus irkluoti galeras. Ši uola buvo saugoma iki XX a. vidurio.
Šalia jos stovi natūraliai susiformavusi didžiulė uolinė arka, vadinama Žydruoju langu. Tai turbūt lankomiausia Maltos vieta. Jūra aplink uolą labai gili, todėl čia visada daug nardytojų. O plaukikų ir valtelių galima pamatyti šalimais esančioje vidinėje jūroje – per natūraliai susidariusį tunelį tarp uolų jūros vanduo patenka į nedidelį vandens telkinį. Šiuo tuneliu norinčiuosius paplukdys maža valtelė.
Šis tas apie kalbą ir futbolą
Įsiminti Maltos miestų ar lankytinų vietų pavadinimus ne taip paprasta, nes maltiečių kalbos pagrindą sudaro Sicilijoje gyvenusių arabų kalba. Maltiečiai yra vieninteliai Europos gyventojai, kalbantys arabų kalbos dialektu. Šiems arabiškiems žodžiams rašyti buvo pasirinkti lotyniški rašmenys. Ne vienas vietos gyventojas moka ir itališkai, nes iki 1934 m. vienintelė oficiali šalies kalba buvo italų.
Viešėdami Valetoje matėme čempione tapusiai šio miesto futbolo komandai pagerbti iškabintas žvaigždes. Juokavome, kad bepigu laimėti nacionalinį čempionatą, jeigu jame žaidžia kokios keturios komandos, – argi gali būti daugiau futbolininkų per 400 tūkst. gyventojų turinčioje saloje. Bet vien Maltos saloje yra ne keturios komandos, o keturios lygos, kuriose iš viso rungtyniauja 52 vyrų ekipos. Dar esama 18 moterų futbolo klubų ir mergaičių bei berniukų jaunimo komandų. 67 kv. km Goco saloje išsitenka net 14 futbolo klubų.
Apie Maltą skaičiais
Plotas: 316 kv. km
Gyvenamos salos yra trys:
Maltos, 245,7 kv. km
Goco, 67 kv. km
Komino, 2,6 kv. km
Gyventojų: 408 tūkst., 96 proc. – maltiečiai
Sostinė: Valeta
Valstybinės kalbos: maltiečių, anglų
Religija: 98 proc. Romos katalikų
Valiuta: euras
