Nemažai lietuvių iš naujo atranda kalnuotąją Gruziją. Šalis keliautojus užburia temperamentingais, šiltai bendraujančiais žmonėmis, istoriniais miestais, vaizdingais kalnais ir puikiu klimatu.
„Šios šalies neįmanoma nepamilti. Buvo liūdna ir iki ašarų graudu išvažiuoti iš Gruzijos“, – sako Indra Chakimova, su draugu šią vasarą keliavusi po kalnuotąją šalį. Pusę kelionės laiko turistai skyrė pažinčiai su Gruzijos istorija bei kultūra, apžiūrėjo Tbilisį, lankėsi Kazbeko kalno apylinkėse, Kachetijos regione, uolose esančiame Vardzijos mieste, Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką, užsuko į daugybę pakeliui pasitaikusių senovinių bažnyčių, menančių krikščionybės aušros laikus, bei apgriuvusias pilis, kurių istorijos nebepamena net netoliese gyvenantys kalniečiai. Na, o antroji kelionės dalis buvo skirta pasyvesniam poilsiui Gruzijos Las Vegasu ar San Tropezu vadinamame Batumio kurorte.
Tokia pilna įspūdžių kelionė porai kainavo apie 5,5 tūkst. Lt. Didžiąją kelionės biudžeto dalį sudarė lėktuvų bilietai į Tbilisį (950 Lt žmogui) bei vairuotojo su automobiliu samdymas iš vietinės turizmo agentūros – 425 Lt per parą. Nakvynė trijų žvaigždučių viešbutyje tiek sostinėje, tiek Batumyje kainuoja 138–170 Lt, tačiau yra nemažai žmonių, siūlančių keliautojams apsistoti pas juos. Tokia nakvynė kainuotų apie 100 Lt, tačiau galima rasti ir pigiau. Panašaus pobūdžio kelionę užsisakant lietuviškose agentūrose, poilsis Gruzijoje kainuotų vos ne dvigubai daugiau.
Kvapą gniaužiantys vaizdai
Keliautojai pirmas kelionės dienas skyrė Tbilisiui apžiūrėti. Dabartinio miesto teritorijoje žmonės įsikūrė jau IV a., o po šimto metų čia medžiojo karalius Vachtangas I Gorgasalis, kuris vydamasis pašautą fazaną aptiko čia karštąsias versmes. Šioje vietoje jis ir liepė statyti miestą. Na, o XIV–XV a. pastatytos Tbilisio pirtys stebina tik filmuose matyta rytietiška prabanga ir vilioja keliautojus pasipliuškenti sieros prisotintame vandenyje. Čia maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’as Dumas, ir rusų poetas Aleksandras Puškinas.
Palepinus kūną, verta pagalvoti ir apie dvasią. Tbilisyje įdomu aplankyti IV–V a. Narikalos tvirtovę, VI a. Ančischati bažnyčią, VIII a. Siono katedrą, Gruzijos Motinos skulptūrą. Pasigėrėti miesto vaizdu geriausia nuo kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas ir į upę, ir į senamiestį, ir į naujamiestį.
Keliautojai nenorėjo pasitenkinti tik vienu miestu, tad vietinėje turizmo agentūroje pasisamdė vairuotoją su automobiliu ir patraukė į toliau esančius Gruzijos regionus. Pirmiausia pasuko link bene garsiausio šalies kalno – Kazbeko. Pakeliui stabtelėjo prie dvispalvės upės. „Mums vairuotojas pasigyrė, kad tai bene vienintelė pasaulyje tokia vieta, kur į vieną vagą suteka dviejų spalvų upės. Susiliejusios dvi srovės ir bėga greta, galėtum liniją nubrėžti – viena upės pusė balta, kita juoda“, – pasakoja ponia Indra ir priduria, kad jokių ženklų, jog čia sustojęs gali pamatyti tokią įdomybę, autostradoje nėra.
Verta apžiūrėti ir senąją Gruzijos sostinę Mtschetą, nustebinančią VI a. Džvari vienuolynu bei XI a. Svetitschoveli katedra. Sakoma, kad šioje katedroje saugomas Kristaus apsiausto gabalėlis. Abu pastatai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Na, o atvykę į Kazbegio kaimelį, įsikūrusį ledynų kepure pasipuošusio daugiau nei 5 tūkst. metrų aukščio Kazbeko kalno papėdėje, keliautojai buvo iškraustyti iš vėsaus ir patogaus mersedeso. Mat šiam automobiliui akmenuotas ir duobėtas kelias, vedantis į viršų prie XIV a. Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios, buvo neįveikiamas. Indrė su draugu persėdo į senutėlį „Niva“ automobilį, kuris, subarškėdamas ir sutratėdamas visais varžteliais kiekvienoje kelio duobėje, šiaip ne taip prasilenkdamas su kitais automobiliais, apvažiuodamas visas žvyro ir uolienų nuošliaužas, kilo viršun. Pasak Indros, buvo ir juokinga, ir baisu. Mat gruzinas vairuotojas keliautojus vis ramino, esą čia jis gimęs, augęs ir visą gyvenimą gyvenęs, tad keleiviai neturėtų nieko baimintis. Ir kad tikrai keleiviams nebūtų baisu, linksmino juos, persisukęs šnekino, spaudė rankas, visai pamiršdamas žiūrėti į kelią.
Šiaip ne taip pasiekus tikslą, Indrą apstulbino Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios grožis, gaivus oras bei pasakiški vaizdai: skraidantys ereliai, žydinčios pievos, snieguotos kalnų viršūnės. Ne veltui Gergeti Šv. Trejybės bažnyčia snieguotų kalnų fone yra turistinės Gruzijos vizitinė kortelė. „Atrodo, pasistatyk palapinę, ir savaitę nei valgyti, nei gerti nereikės, vien tik vaizdais galėsi gyventi. Čia toks grožis, tokia ypatinga aura, kad net netikintis žmogus kažkuo pradeda tikėti“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi ponia Indra ir priduria, kad ir apylinkėse yra ką veikti – netoliese čiurlena terminiai šaltiniai, yra išlikę senovinių pastatų.
Antrąją išvykos dieną keliautojai skyrė Kachetijos regionui, kuris garsėja ne tik derlingomis žemėmis, vynuogynais, bet ir jaukiais senoviniais miestais, tokiais kaip Signagis. Šis miestas didžiuojasi seniausia Gruzijoje kilimų audykla, jaukiu senamiesčiu siauromis gatvelėmis, apsuptu XVIII a. gynybine siena. Čia verta pasivaikščioti ir pasigėrėti netikėtai atsiveriančiais vaizdais. „Žygiuoji gatve, pasuki už kampo, ir pasirodo, kad esi ant kalno, nuo kurio matyti visos apylinkės, vienuogynai, dirbami laukai“, – pasakoja moteris.
Tiesiog privalu aplankyti šalia Signagio esantį Šv. Nino vienuolyną, pastatytą IX a. Tai labai svarbi Gruzijos piligrimystės vieta, nes čia palaidota visos tautos labai gerbiama ir garbinama šv. Nino. Jai priskiriamas ne vienas stebuklas, tačiau svarbiausias šios šventosios darbas – gruzinų tautos apkrikštijimas. Nuo vienuolyno atsiveria puikus vaizdas į Alazanio slėnį, o netoliese čiurlena šaltinis, kuris dėl šventosios maldų esą įgijęs gydomųjų galių. Beje, panorus iš jo pasisemti vandens tektų ilgokai laukti savo eilės, mat čia būriais traukia vietiniai gyventojai.
Kachetijos regionas turtingas senovių pilių ir bažnyčių griuvėsių. Tačiau susidomėjus viena ar kita mažiau žinoma arba tiesiog pakeliui pasitaikiusia pilimi, beprasmiška jos istorijos ar net pavadinimo klausti vietinių – jiems tai kasdienis atributas, matomas kiekvieną dieną visą gyvenimą. Tuo įsitikino mūsų pašnekovai, privažiavę ant kalniuko stūksančią labai gražią, bet apgriuvusią pilį. Lietuviai nusprendė pasikalbėti apie ją su piemeniu, šalimais ganančiu avių bandą, tačiau nesusikalbėjo nei angliškai, nei rusiškai. Galiausiai vairuotojas gruzinas susistabdė senuką, kuris su asiliuku pro šalį važiavo. Paklaustas apie pilį, senelis atsakė, kad nors visą gyvenimą čia gyvena, bet kokia tai pilis, jis nežino. „Tokie tie gruzinai – visą gyvenimą iš kalnų nenusileidžia”, – šypteli pašnekovė. (…)
Faktai apie Gruziją
Sostinė: Tbilisis.
Gyventojų skaičius: apie 4,5 mln.
Piniginis vienetas: laris.
Maistas: garsiausias kepsnys – šašlykas, kepamas iš bet kurios avies ar kiaulės dalies. Verta paragauti tikros gruzinų virtos charčio sriubos, chinkalių, chačepurių. Beje, kaimo šašlykinėse valgiaraščio paprastai nebūna, tačiau galima drąsiai užsisakinėti populiariausius patiekalus.
Eismas: gruzinai dažniausiai vadovaujasi asmeninėmis, o ne eismo taisyklėmis.
Meilė: išgirdę, kad keliautojai iš Lietuvos, temperamentingieji gruzinai iš karto sako, kaip mes jus mylime, ir puola dovanoti, ką turi kišenėse, o kavinėse vaišinti vynu ar alumi.
