Apsilankiusieji Tel-Avive vargu ar gali tiksliai pasakyti, kur pasibaigia Izraelio sostinė ir prasideda Jafa. Šie miestai dabar susilieję į vieną konglomeratą. Kažkada didingojo Jafos miesto priemiesčiu buvęs Tel-Avivas laikui bėgant išaugo į didžiulį, modernų, reikšmingą miestą, o Jafa liko jo dalimi.
Legendos byloja, kad miestas šioje vietoje buvo dar iki Didžiojo Tvano. Būtent čia Nojus statė savo didįjį laivą. Kai potvynio vanduo nuslūgo, Nojaus sūnus Jofetas sugrįžo čia atstatyti miesto, kurį pavadino savo vardu. Pagal kitą versiją miesto pavadinimas kildinamas iš hebrajų kalbos žodžio „jafe” – gražus. Kaip ten bebuvę, tai išties vienas seniausių planetos miestų, kurio grožiu niekas neabejoja, būtinai aplankomas kiekvienos kelionės į Izraelį metu.
Jafa senajame pasaulyje buvo ypatingos svarbos miestas. Tam pasitarnavo puiki geografinė padėtis. Jafos uostas yra centrinėje Viduržemio jūros pakrantės dalyje, o į sausumą įsiterpusi apie 400 m gylio įlanka nepaprastai patogi laivybai. Per Jafos uostą ėjo senovinis jūrų prekybos kelias Via Maris. Pagal Bibliją karalius Saliamonas kaip tik per Jafos uostą plukdė Libano kedrus Pirmosios šventyklos statybai, iš šio uosto išplaukė pranašas Jona, kurį iškritusi iš laivo prarijo didžiulis banginis, o po trijų dienų „išspjovė” atgal ant Jafos kranto. Biblijoje miestas paminėtas ne sykį. O pirmas paminėjimas istoriniuose šaltiniuose – XV a. pr. Kr. faraono Tutmoso III pranešimas apie Jafos užėmimą. Po to miestą valdė finikiečiai, graikai, vadovaujami Aleksandro Makedoniečio, romėnai, žydai, arabai, kryžiuočiai, turkai, prancūzai, vedami Napoleono, anglai. Visi jie paliko savo pėdsakus miesto istorijoje.
Šiandien senoji Jafa yra vienas didelis meno centras ir turistų traukos objektas – čia nesuskaičiuojama daugybė restoranų, galerijų, dirbtuvėlių, „blusų“ turgelių, salonų, muziejų, archeologinių atodangų. Malonu vaikščioti senomis Jafos gatvelėmis, už kiekvieno posūkio darant naujus atradimus, įsižiūrint į kiekvieną namą ar jo detalę, vis pastebint kažką nepaprasto.
Jafos centras – Kikar a-Šaon (Laikrodžio aikštė). 1906 m. buvo nutarta išardyti miestą supusią sieną, o iš jos akmenų pastatyti bokštą. Visose keturiose jo pusėse yra laikrodžio ciferblatai. Dabar jie visi rodo vietos laiką, tačiau anksčiau du iš jų rodė Grinvičo, o du – vietinį laiką. Laikrodžio bokšto arkos ir langai papuošti figūrinėmis grotomis, kuriose pavaizduotos Jafos istorijos scenos.
Mieste yra daugybė šventyklų, priklausančių įvairioms konfesijoms: graikų ortodoksų, katalikų, liuteronų. Pamaldos čia laikomas ir hebrajų, ir anglų, ir rusų kalbomis. Įspūdingo dydžio Šv. Petro katalikų bažnyčia stulbina savo turtingu ir prabangiu interjeru. Šventraščiuose minima, kad lankydamasis Jafoje apaštalas Petras susapnavo pranašišką sapną, po kurio suprato, kad krikščioniškąjį tikėjimą turi pradėti skleisti nežydams. Bažnyčios kieme ant pjedestalo – kryžiaus žygių didvyrio Prancūzijos karaliaus Šventojo Liudviko IX skulptūra.
Čia pat netoliese yra pagrindinė miesto mečetė „Machmudija“, kurią 1810 m. pastatė tuometinis Jafos gubernatorius Muchamedas Abu-Nabutas. Prie mečetės sienos yra geriamo vandens fontanėlis „Suleimano gelda“ – čia dabar troškulį malšina turistai, o kažkada iš geldos vandenį gerdavo kupranugariai, kuriais vykdami į egzotines keliones kirsdavo dykumas pirkliai. Seniausia iš dabar išlikusių mečečių yra Al-Bahr. Jos statybos data nežinoma, o interjero dekorą 1675 metais tapė olandų dailininkas Lebrunas. Netoli uosto esančioje mečetėje rinkdavosi jūreivių žmonos, melsdamos, kad jų vyrai saugiai grįžtų iš jūros.
Vaikštant Jafos krantine, jūroje galima įžvelgti garsiąsias Andromedos uolas. Pasak graikų mitų, prie jų grandinėmis buvo prirakinta gražioji Andromeda, kurią iš jūrų pabaisos nagų išvadavo narsuolis Persėjas.
Jei vaikščiodami Jafos gatvelėmis užklystumėte į Mazal Dagim gatvę, įdėmiai dairykitės pro arkas. Vieno namo kieme galite pamatyti netikėtą reginį, vieną iš Jafos simbolių – ant lynų kabančiame kiaušinio formos vazone auga ir vaisius veda apelsinmedis! Pasakojama, kad medį šioje vietoje norėjo pasodinti namo gyventojai, tačiau žemė priklausė municipalitetui, o jis buvo išleidęs nurodymą, kad miesto žemėje vaismedžių sodinti negalima. Išradingi gyventojai pasodino medį taip, kad miesto žemės jis neliestų!
Turistai būtinai užkopia ant kalvos, nuo kurios atsiveria kvapą užimantis vaizdas į miestą bei jūrą. Aikštelėje kalvos viršūnėje stovi moderni skulptūrinė kompozicija „Tikėjimo vartai“, simbolizuojanti judėjų siekį grįžti į pažadėtąją Žemę. Šalis, apie kurią svajojo įvairiose pasaulio šalyse gyvenę žydai, kur benuvestų juos klajonės ir kelionės – Izraelis. Kiekvienas čia apsilankęs sugalvoja norą, o kad jis išsipildytų, turi apeiti vartus prieš laikrodžio rodyklę, tuomet atsisukti į juos veidu, užsimerkti, mintyse pakartoti norą, pakelti delnus aukštyn ir užsimerkus eiti link skulptūros, kol ją palies. O kad troškimas tikrai išsipildytų, galima nuo kalvos nusileisti link „Norų tilto”, jo turėkluose susirasti iškaltą savąjį Zodiako ženklą ir norą pakartoti dar sykį. Neabejokite, svajonės pildosi!
