Ši tema dažnam aktuali ir keliama spaudoje, Internete. Šiame straipsnyje į šį klausimą atsako dviračių sporto veteranas, 1982 – 1990 metais dalyvavęs profesionaliame sporte, 1992 – 1995 metais dirbo Aukštojo sportinio meistriškumo kompleksinėje mokykloje dviračių mechaniku. Nuo 1995 metų, prasidėjus MTB varžyboms, aktyviai dalyvavo jose ir tapo pirmuoju Sankt – Peterburge MTB Sporto meistru. Tikimės, jo praktinė patirtis tiek dviračių sporte, tiek MTB ir veloturizme ir pamokymai bus naudingi. (Arnold Leonidovič).
Nuo ko pradėti?
Jeigu kalbėti apie naujokus, kurie dabar ruošiasi pirkti dviratį, ko reikėtų vengti pasirinkime?
Pirmiausia reikia aplankyti specializuotas dviračių parduotuves, ne universalinę parduotuvę, ar galanterijos prekių, kuriose parduodami kokie – tai dviračiai. Pirmojo apsilankymo tikslas – gauti konsultaciją, kurią galanterijos parduotuvėje vargu ar gausite. Toliau reikėtų sau užsibrėžti žinomų firmų sąrašą. Negalima ignoruoti firmos istorijos, jei ji gamina dviračius virš 50 metų, ja jau galime pasitikėti, ji turi reikiamą patirtį. Jei firma rinkoje 7 –i metai, tai verta labai pamąstyti.
Pagaliau, prieš eidamas į parduotuvę, turi pagalvoti, o kur gi daugiausia važinėsiu? Kai ateini į parduotuvę ir papasakoji, kur ruošiesi keliauti, ką su juo išdarinėti, gauni patarimą, iš kurio galima rinktis.
APIE KAINŲ DIAPAZONĄ.
Jeigu Europoje ar Amerikoje dviračių parduotuvėje paklausite apie dviračių kainas, sužinosite, kad kokybiško ir naujo dviračio pigiau 300 dolerių nebūna. Lietuvoje lygis šiek tiek žemesnis, nes yra didelė vietinė gamykla, tai, sakykim, 600 litų. Pigiau kainuoja kinų gamybos dviračiai, ypač prastos kokybės. Iš tiesų tai veikiantys dviračių maketai.
Paimkim, pavyzdžiui, žmogus atsineša daugiau, nei minėtas minimumas. Tada įsitikinam, kad firma, ties kuria apsistota, patikima ir gerbiama. Jos modelių yra nuo 300 iki 1500 USD. Optimalus išsirinkimas – kažkur 500 USD. Toks modelis turės galimybių “atsargą”, dar reikės poros metų atradimams.
KAIP ATPAŽINTI DVIRAČIŲ MAKETUS NUO TIKROS TECHNIKOS?
Visų pirma, kaina. Paskui – ryškiu nudažymu, su visokiais irgi ryškiais užrašais, tarkim, “SUPER MTB”. Save gerbiančios firmos negamina “super” dviračių. Ir trečia – reikia vengti pavadinimų, apie kuriuos anksčiau negirdėjote. Arba jei iš visų pusių styro spyruoklės, tai aiškiai maketas.
KAS SVARBIAU, RĖMAS AR KOMPLEKTUOJANČIOS DETALĖS?
Žodžiu “komplektuojančios” suprantame permetėjus, rankenėles, stabdžius, jų rankenėles, žvaigždžių blokas, grandinė, stebulės, myniklis, priekinis blokas, taip pat trosai, šarvai; komplektuojančios dalijamos į skirtingas klases, kurios, paprastai kalbant, skiriasi svoriu ir patikimumu. Labiausiai žinomos firmos, išleidžiančios komplektuojančias, Shimano ir SRAM. Taip pat lenktyniniams geras detales gamina Campagnolo firma. Paprastai priekinėje sistemoje, kartais ir stabdžiams dedama 1-2 klasėmis žemesni gaminiai, nei užpakaliniam perjungėjui, rankenėlei, įvorėms. Tai todėl, kad priekinis perjungėjas turi mažesnę apkrovą ir nėr tikslo dėti brangius komponentus. Kadangi populiariausia firma “Shimano”, tai, kalbėdami apie detalių klases, kalbama šios firmos klasėmis.
Visada rėmas svarbiausia. Geras rėmas gali kainuoti iki 60-70 % dviračio kainos. Manymas, kad svarbiau komplektuojančios detalės, privertė firmas dėti priimtinas pirkėjui detales, pav. Deore, į nekažin kokius rėmus ir pardavinėja kaip puikius dviračius. Rezultate važiuotojas skundžiasi, kad “dviratis nerieda.”
Kokį lygį detalių galima rekomenduoti pradedančiajam?
Komplektuojančios nuo Altus iki Deore naujokui skirtumo nesudarys.
Ar tikslinga pirkti padėvėtą dviratį, kad susidaryti vaizdą, kokio reikėtų?
Mano nuomone, naujokas turėtų pirkti tik naują dviratį. Jis dar nemoka nustatyti susidėvėjimo laipsnio, nežino, kiek reiks įdėti lėšų, kad “pastatytų ant kojų.”
Išsirenkant dviratį, dažnai kreipiamas dėmesys į rankenėles. Tai suprantama – ten didelėmis raidėmis parašyta Deore, ar pan., bet prioritetas ar nepriklausytų įvorėms ar ratams?
Taip, pirmą dėmesį reikia skirti rėmui. Paskui ratams. Tolau stebulėms, mynikliui, o perjungėjai, tai laikys; juos ir pakeisti nebrangu.
RĖMAS. Ant rėmo būna parašyta, iš ko jis pagamintas. Hi-ten – “konstrukcinis pagerintos kokybės plienas.” Pats žemiausias lygis, jei dviračiu nelaikysime maketo, kurie surinkti iš vandentiekio vamzdžių. Geri rėmai CR-Mo (Crom-molibden). Jei pilnai surinktas iš tokių vamzdžių, kainuoja apie 800 Lt., dabar daugiausia gaminami tik viena, ar 3 vamzdžiais iš CR-Mo, kita – Hi-Ten. Anksčiau pilnai CR-Mo gamino firmos Kona, Marin ir Univega. Šiandien, kai gamyba iš išsivysčiusių šalių perkelta į besivystančias, naudojamų medžiagų kokybė pažemėjo.
Dauguma firmų šiandien gamina dviračius aliuminiais rėmais. Aliuminio irgi visokio būna. Daugiausia paplitęs (dėl kainos) 7005i. Galima apie jį daug kalbėti, užtektų žinoti, kuo mažesnis numeris, tuo lydinys brangesnis ir kokybiškesnis. Rimtos firmos naudoja lydinį 6061.
Kitos medžiagos (Carbon, Titan, Magnium), ne naujokui.
RATLANKIAI. Juos irgi gamina iš aliuminio lydinių, brangių ir pigių. Jie termiškai apdirbami, o kiti žinomi gamintojai prisodrina metalų nitridais, kurie sukietina paviršių. Ant gerų ratlankių gali buti parašyta: 6061 Hi-tempered. Taip pat firmos pavadinimas. Gerbtinos firmos Mavic, Rigida, Alex, Weinmann, Remerks.
Geriau dvigubi ir trigubi ratlankiai, dargi su pistonais. Pistonai perskirsto apkrovas tarp skirtingų ratlankio dalių (išorinės ir vidinės), taip pat sustiprina, neleidžia išrauti stipino.
STEBULĖS. Kokybiškos stebulės turi trigubą apsaugą nuo purvo, korpuse turi matytis, kad apdirbti rėžikliu, tai rodo, kad stebulė ne lieta. Venkit stebulių be užrašų.
MYNIKLIO neįmanoma apžiūrėti, galima paskaityti dokumente, pridedame prie dviračio. Geriau, jei turi gamyklinius guolius (kasetę), nei tadicinius. Tai leidžia ilgai dirbti be jokio aptarnavimo.
Štai jaunuolis ateina į parduotuvę ir mato dviratį su dviem amortizatoriais. Gražus toks, spyruoklinis. Ar tikslinga tokį pirkti, kam galima parekomenduoti?
Ką apie juos pasakyti? Amortizacinis iki 1000 litų – veikiantis maketas. Iki 500 litų – tik maketo imitacija. Tokia “technika” labiausiai tinka atvejui “pirmas vaikinas kaime.” Amortizaciniai nuo 500 iki 1000 litų – dviračiai pensininkui. Puikiai tinka nuvažiuoti iki garažo, ar “aplink sodybą.” Neskubiai ir komfortiškai. Brangesi nei 1000 litų – ekstremalui “be smegenų.” Naujokui geriausiai apsistoti ties paprastu dviračiu, su priekine amortizuojančia šake, ar net paprasta.
II. Dviratis velo turistui, “ne ekstremalui.”
Pafantazuokime apie dviratį, kuriuo turistas važinės po Lietuvą, Europą. Koks tipas jam labiausiai tinkamas?
Tokioms užduotims labiausiai tinka Hibridas. Jis tuo skiriasi nuo MTB, kad turi ratus 28”, daugiau žvaigždučių priekiniam žvaigždžių bloke, siauresnes padangas (iki 1,75”).
Kokius privalumus turizme turi Hibridas prieš MTB?
Didesnio diametro ratai, dargi siauresnėmis padangomis, leidžia mažesniu energijos poreikiu važiuoti didelius atstumus. Mažesnis pasipriešinimas riedėjimo trinčiai. Normalus sveikas žmogus po nuvažiuotų 100 km nepasijus labai nuvargęs. O norint nuvažuoti 100 km su MTB, reikia gerai pasiruošti.
Kodėl ir rėmo geometrija Hibrido kitokia, nei MTB?
Taip, myniklis “nuleistas” iki 75mm. MTB myniklis vienoje linijoje su stebulėmis. Atitinkamai Hibrido kitoks vairo kolonėlės kampas ir tuo pačiu kitoks šakės išlenkimas, kas daro dviratį geriau riedančiu. Pagal komplektojančių klasę Hibridas nesiskiria nuo MTB.
Yra nuomonė, kad, jei MTB įstatytume plikas ir gerai pripūstas padangas, tai skirtumo nebus.
Kiek MTB labiau visureigis?
Rėmo geometriją mes aptarėm, todėl vien padangos to nepadarys. Pravažiuojamumo atveju pasakysiu, kad 90 atvejų iš 100 Hibridas nenusileidžia MTB. Jis pravažiuoja visur, kur yra nors takelis. Turistas retai važinėja mišku ar tundra. Kaip taisyklė, jis juda keliu ar taku. O kuo didesnis ratas, tuo geresnis pravažiavimas.
PAGRINDINIAI DVIRAČIŲ TIPAI
Pirmiausia tai – klasikinės komponuotės dviratis, vadinamas KELIONINIS dviratis. Atviras ar uždaras rėmas, 28” dydžio ratai, skydeliai, tvirta bagažinė, uždara grandinė, dauguma modelių turi šviesos įrangą. Atsisėdus, nelaužia nugaros, tačiau padėtis neideali, nes netinka ilgoms kelionėms. Turi dažniausiai 1 pavarą, tačiau paskutiniu metu pasitaiko su 3-4-5-7 planetarinėmis pavaromis. Dviračio svoris 15 – 18 kg.
Kitai grupei galime priskirti HIBRIDO tipą. Tai dviratis su 28” ratais (622 X 32,37,40), stipriu rėmu, turinčiu MTB geometriją ir komponavimą, (t.y. nėra myniklio pažeminimo), kiti mazgai irgi paimti nuo MTB. Kai kuriuose uždėtas sportinis vairas (lenktas). Nuo čia ir hibrido pavadinimas. Dažnai (ne visada) uždėta bagažinė, skydeliai ir pan. Labai dažnai rėmai gaminami iš CR –Mo, ALU, rečiau titano. Šie dviračiai plačiai naudojami tolimoms kelionėms, stiprus rėmas ir patikimos detalės leidžia važuoti įvairiais keliais ir raižyta vietove neblogu greičiu. Kaip taisyklė, jie turi 15 – 24 pavaras. Svoris 13 – 16 kg.
LENKTYNINIAI DVIRAČIAI. Per 50 paskutinių metą komponuotė iš esmės nepasikeitė. Ratai 27”, išskyrus specialius. Pasikeitė tik atskiri mazgai ir agregatai, pavarų sistema. Pasirodė naujo tipo, klinčeriniai ratai, su ypač siauromis padangomis ir kameromis. Pagrindinis tikslas – važiuoti labai greitai ir toli. Net neparuoštam žmorui 100 km – juokas. Turi nuo 12 iki 18 pavarų. Gamyboje plačiai naudojami aliuminio, titano lydiniai, sveria 8,5 – 13kg.
ATV (All Terrain Bike), t.y. dviratis visureigis. Kai kas suplaka su MTB. Paprastai jis nebrangus dviratis, MTB komponuote, ratai 24, 26”, viršutinis rėmas aiškiai paduotas atgal. Padangos aukštu profiliu, “agresyvus” protektorius. Yra 15 – 18 pavarų. Mėgsta juos 13 – 16 metų paaugliai.
Reiktų išskirti šios klasės dviračius, bet 20” ratais. Patys mažieji ATB dviračiai, skirti 8-9 metų vaikams. Sistemos panašios, kaip ir didesnių. Padeda sukaupti patirtį važiuoti ir remontuoti dviratį.
VMH dviratis, skirtas dviračių krosui. Labiausiai tinka vaikams, ieškantiems nuotykių, minimalūs reguliavimo poreikiai. Rėmas galingas, 20” ratai aukšto profilio padangomis, nėra pavarų. Rėmo geometija ideali vaikams. Pats saugiausias, nes rėmas minimalaus aukščio. Užsienyje tai pati populiariausia klasė tarp vaikų virš 8m. Net užaugę tokiais dviračiais kartais važinėja freestyle. Begalinis kainų diapazonas. Yra VMH, kainuojantys 100 USD, kai būna monstrai, skirti varžyboms, 900 – 1200 USD. Varžybos šioje klasėje vyksta specialiose trasose, kaip ir motokroso ir sutraukia daugybę žiūrovų.
SUDEDAMI dviračiai – labiausiai anksčiau paplitę tarp vaikų. Šiandien siūlomi įvairūs sudedami dviračiai, su bėgių perjungėjais, pasirodė ir “kuprininiai” dviračiai. Tokie susideda į 3 dalis ir telpa kuprinėje. Labai patinka automobilistams.
Dviračiai patiems mažiausiems užsienyje sujungti į “stabilaizer” klasę. Pradėti mokytis važuoti, su pristatomais ratukais.
Ir, žinoma, populiariausieji MTB(mauntain bike) dviračiai.
70- ųjų pabaigoje ir 80-ųjų pradžioje Vakaruose dviračių pramonė pradėjo sparčiai vystytis, tuo pačiu į “titanų” kovą stojo japonų ir taivano korporacijos. Jos lėtai, bet sėkmingai pradėjo iš rinkos išstumti Europos gamintojus. Azijos regione susikūrė ištisa dviračių industrija, gaminanti kokybiškas ir pigias detales dviračiams, pačius dviračius irgi. Pasirodė didžiulės korporacijos – detalių visiems dviračiams gamintojos. Viena jų – SHIMANO, japonų korporacija, turinti gamyklas Europoje, JAV ir Azijoje.
Kad suprastume, kas rašoma toliau, įsisąmoninkime, kad bet koks dviračių gamintojas gamina tik rėmus, šakę (kartais ratus), juos dažo, rašo savo firmos pavadinimą, ar savo pavardę. Visos kitos detalės imamos jau pagamintos. Netikslinga vienam gamintojui 100% gaminti dviratį. Vienos firmos daro ratlankius, kitos – stebules, balnelius ir t.p.
Priklausomai nuo rėmo klasės ir skirtų užduočių, parenkamos tos ar kitos detalės, atitinkančios duotus uždavinius. Toliau – surinkimas, ir pagamintas dviratis keliauja į firmas – pardavėjas. Šiandien 75% dviračių pasaulyje komplektuojami SHIMANO detalėmis, likusieji pasiskirsto tarp Vokietijos, Prancūzojos, Italijos ir kt. šalių firmų.
Nors revoliucinės komponuotės idėjos priklauso ne japonams, nes seniausi gamintojai Anglijoje, JAV, Vokietijoje.
80- ųjų pradžioje pasirodė visiškai naujos dviračių grupės, turinčios dideles galimybes. Tai visa šeima MTB, turintys stiprų ir lengvą rėmą, lengvų lydinių ratlankius, galingas padangas. Šie dviračiai turi iki 27 pavarų. Bet pažymėkim, kad jie netinka pasiekti iki tol nematytiems greičiams. Jie važiavimui ypatingai sunkiomis sąlygomis: kalnais, akmenimis, purvu, sniegu, smėliu, t.y. ten, kur paprastas nepravažiuoja. Ir didelis pavarų skaičius, įvairioms sąlygoms, taip pat laipsniškam ir švelniam perėjimui tarp jų.
MTB ypatumas ir aukštas klirensas. Važiuojant per nelygumus, žvaigždėmis jų neužkabinam. Taip pat MTB turi ilgesnę bazę – atstumus tarp stebulių. Padaryta, kad kuo sunkiau virstų į priekį ir atgal. Kaip taisyklė, MTB turi pakankamai platų ir tiesų vairą. Nors toks vairas ilgoms kelionėms netinka, joms patogesnio už lenktyninį nesugalvota. Tiesus vairas padeda efektyviau valdyti dviratį stipria raižyta vietove, važiuojant lėtai, o tai pagrindinė jo paskirtis.
SHIMANO firmos patirtis.
Revoliucija buvo indeksuotų perjungėjų sukūrimas – SIS (Shimano Index System). Kai vienas perjungėjo rankenėlės trakštelėjimas perjungia vieną pavarą. SIS leidžia labai tiksliai perjungti pavaras. Pasikeitė ir žvaigždžių blokas. Kompiuterio pagalba pavyko apskaičiuoti geriausią grandinės trajektoriją, perjungiant indeksuotai. Žvaigždutėse matome įgilinimus, kai kurie dantys pakeitė aukštį. Žvaigždutės sudedamos tiksliai kiekviena į savo vietą. Tarpas tarp jų irgi apskaičiuotas ir yra pastovus. Tai leidžia nukreipti grandinę tiesiai ant kitos žvaigždutės.
Pasikeitė užpakalinis perjungėjas, tapo ilgesnė kojelė su rateliais, kad grandinės ilgį lengviau būtų galima kontroliuoti.
Priekinį perjungėją dirbti SIS režimu buvo daug sunkiau priversti dirbti. Priekinis perjungimas visada susijęs su greičio praradimu, nes perjungiant reikia sumažinti jėgą į pedalus. SHIMANO sukūrė naujas varančiąsias žvaigždutes su 4 poromis spyglių, kurie “pagauna” grandinę ir nuveda trumpiausia trajektorija ant sekančios žvaigždės. Taip pat vidutinės žvaigždės dantys tokios formos, kad leidžia perjungti pavaras nemažinant greičio. Sistema mažina žvaigždučių susidėvėjimą.
Jei firma SHIMANO tobulina klasikines pavarų perjungimo sistemas, tai vokiečių firma SACHS stengiasi nestandartiškai spręsti perjungimo problemas. Ji sukūrė sistemą 3X7, kuri pakeis mūsų supratimą apie pavarų perjungimą.
Šiame variante 7žv. blokas sujungtas su 3 planetarinių pavarų stebule. Tas visai leido atsisakyti priekinio perjungimo. Perjungimas lengvesnis, grandinė tarnauja žymiai ilgiau (nes mažėja lenkimas), trumpinti ją, trumpinti perjungėjo kojelę.
Firma SACHS pažengė priekin, sukurdama naujo tipo grandinę. Ji nekelia triukšmo, skiriasi nuo paprastos, kad ašelės tartum sailen – blokuose. Tas leido padidinti atsparumą lenkimui, be to ji susiaurėjo (7,05mm vietoje7,35mm), kas labai svarbu, kai blokai iš 8 ar 9 žvaigždžių. Grandys užgrūdintos pagal specialią technologiją. Delta Hardening, kurio esmė – uždedama nerūdijančio plieno molekulė, tas didina resursą. Pati stipriausia grandinė MTB markiruojama SC-M90.
Kaip pasikeitė ratai? Anksčiau MTB stebulės niekuo nesiskyrė nuo plentinių, tai vėliau esmingai pasikeitė. Labiausiai užpakalinio rato. Didinant žvaigždučių skaičių, stebulės išlaužimo galimybė padidėjo. Neišprendė problemos diametro didinimas, nei egzotiškų plienų naudojimas, nes MTB apkrovimai be galo dideli.
Firma SHIMANO pasiūlė originalų sprendimą, kurį dabar naudoja visos firmos. Terkšlė prisukama prie stebulės ir ši lyg susideda iš 2 dalių. Tas leido sumažinti ašies išsikišimą iki 6-8 mm (senose buvo 36-38 mm). Tokios stebulės vadinasi PARALLAX HUB. Varančios žvaigždės užmaunamos ant terkšlės būgno, surinktos į paketą. Tokia sistema leidžia pakeisti tik kasetę, pav. kitokio dydžio. Šias stebules vadiname kasetinėmis. Vėliau buvo korpuso diametro didinimas, tas priduoda priekinei šakei didesnį kietumą (užpakalinei irgi). Pats ratas tokia stebule irgi turi didesnį kietumą, vadinasi, ir stiprumą.
Trumpai apie ratlankius. Atsirado dvigubi ratlankiai, kurie anksčiau buvo svajonių riba. Be to, paviršių pradėjo sodrinti kitų metalų molekulėmis (pav. titano nitridu), kas leido 3 kartus sukietinti paviršių, nepridėjus svorio. Tai svarbu dėl stabdžių kaladėlių. Stipinai daromi iš kietos medžiagos. Dabar tai, kaip taisyklė, nerūdijantis plienas su CR priedu 18%. Jie stipresni, atsparesni tempimui, nerūdija.
Kosminėms technologijoms įsikišus, leido ratus pagaminti iš kompozicinių medžiagų. Esant mažam svoriui, jų geresnė aerodinamika, be to, jie stipresni. Kai važiuojam paprastu ratu su stipinais, nugalime nemažą stipinų pasipriešinimą orui. Problemos neišsprendžia nei jų skaičiaus mažinimas, nei plokščių stipinų taikymas. Pagrindinis kompozicinių ratlankių trūkumas – didelė kaina.
MTB kaip naujos klasės pasirodymas ir rinkos padidėjimas leido atsirasti naujoms technologijoms ir medžiagoms. Šiandien MTB rėmai gaminami iš šių medžiagų:
Plienas – labiausiai išplitęs metalas; A) Mažaanglis plienas; B) legiruotas plienas (CR-Mo); C) Aliuminio lydiniai; D) Titano lydiniai; E) Kompozicinės medžiagos (Carbon); F) Egzotiški lydiniai, pvz. berilio. Kokį pasirinkti?
Labai individualus sprendimas. Svarbiausia, vis tiktai, kaina. Aptarkim.
Pats lengviausias aliuminio rėmas – Klein Adroit sveria 1300 gr., karboninis Trek – 1250 gr., titaninių lyderis – Merlin XLM – 1300 gr. Jiems nedaug nusileidžia plieniniai, pav CR-Mo rėmas sveria 1600 gr. (pvz., Scott Team Raicing). Aišku, visi šie rėmai kainuoja daug, čia svarbiausia – firma, o ne medžiagos.
Vidutinio lygio (nuo 1000 iki 2000 Lt dviračio kaina), skirtumas svoryje yra. CR-Mo rėmas šioje kategorijoje sveria apie 2kg, aliuminis apie 1700 gr. Titano rėmas šioje klasėje būna tik besivystančiose šalyse. Jų svoris 1500 – 1750 gr. Dviratis tokiu rėmu kainuos apie 2500Lt. Koks skirtumas tarp medžiagų?
Plieniniai rėmai (angl. BUTTED).
Batting – dydis, charakterizuojantis sienelės storį viduryje ir gale vamzdžio. Būna dvigubas, trigubas ir keturgubas. Paskutinis MTB paprastai nenaudojamas. Apkrova didžiausia vairo kolonėlės rajone, myniklio, po sėdyne, apatinėje grandinės šakės pudėje. Todėl reikalingas skirtingo storio vamzdis, mažėja svoris. Vamzdžio viduje gali būti įvairios stiprinančios spytioklės. Žinotina, kad plieninis rėmas tarnauja dešimtis metų ir visada praneša apie nemalonumus: įtrūkimai, pan. Lengva remontuoti. Rėmai skirstomi pagal sujungimo būdą. Pati dažniausia dabartinė – klijavimo – suvirinimo tehnologija HIGH TEN (HIGH TENSILE). Jos esmė – apdirbtus mechaniniu būdu galus apdirba srovei laidžiu klijumi – fliusu ir pirminiai surinktu rėmu, esančiu ant spec. stendo, paleidžiama elektros srovė. Gaunamas elektrinis lankas, kuris išlydo galus, ir mes gaunam konstrukciją, vadinamą “monokokk”. Tokie rėmai pigūs, stiprumas atitinkamas. Klasikinė litavimo schema, sidabriniais lydmetaliais, naudojama retai, tai rėmai brangūs, “HAND MADE”.
Plačiausiai naudojama japonų firmos “TANGE” technologiją. Ji primena tarybinį angliarūgštinį suvirinimą, nors skiriasi iš esmės. Ji surenka “monokokk”, turintį kokybiškus sujungimus, naudojant kokybišką batiruotą plieną. Gaunamas stiprus ir lengvas rėmas.
Ne taip daug firmų gamina kokybiškus legiruotus vamzdžius rėmama. Atsiminkit jų pavadinimus: “REINOLDS” (USA); “COLUMBUS” (Italija); “VITUS PRESTIGE” (France); “TRUE TEMPER” (USA); “ORIA” (Azija); “TANGE” (Japan) ir kt. Kiekviena firma turi savo žymeklį, kurį deda ant apatinio ir balnelio vamzdžio ir duoda informaciją apie medžiagą, vidinį profilį ir apdoroto vamzdžio paskirtį.
Aliuminio lydinių rėmai.
Taip pat plačiai paplitę, kaip ir plieniniai. Skirtingai nuo plieninių, didesnio diametro ir storesnėmis sienelėmis. Jų amžius – apie 10 metų. Vėliau stiprumas mažėja, gali sulūžti netikėtai. Aliuminis reikalauja specialaus paviršiais apdirbimo, kitaip greitai koroduoja, sudėtinga dažyti (paprastai dažai epoksidiniu pagrindu).
Pagrindinis skirtumas nuo plieninio – didesnis kietumas. Atitinkamai naudingumo koeficientas aukštesnis, nes pats rėmas sugeria mažiau energijos. Užtat didesnė vibracija, užtat nerekomenduojama važiuotojams, lengvesniems kaip 70-80 kg. Iš teigiamų savybių – agresyvumas, kai tik pradedat minti pedalus, šoksta priekin, užtai ir stoja, kai nebesukat.
Galima padaryti išvadą: aliuminis rėmas tam, kas nebijo prarasti komforto, mėgsta agresyvų važiavimą, sveria 70-80 kg. Nors dauguma perka dėl kitų faktorių: gražiai atrodo stori aliumiminiai vamzdžiai. Lyderis tokių rėmų gamyboje JAV firma CANNONDALE (nuo 1977 m.). Rėmai pagaminti iš lydinių, naudojamų aerokosminėje pramonėje ir dar termiškai apdirbami. Tokiems rėmams firma duoda garantiją visam gyvenimui. Skirtingai nuo kitų, “CANNONDALE” visas suvirinimo siūles nušlifuoja (rankiniu būdu). Tas labai pagerina estetiką.
Visi CANNONDALE dviračiai tik klasės HAND MADE, gaminami tik JAV ir surenkami tik rankomis. Jų kainos prasideda nuo 1000$. Be CANNONDALE, kokybiškus dviračius aliuminio rėmais gamina firmos: GT (USA); WHEELER (Germany); TREK(USA); MARIN (USA); GIANT (Taivan’); SCOTT (USA).
Titano lydinių rėmai.
Sutinkami retai, dėl aukštos kainos. Nors titanas labiausiai paplitęs metalas, visi gaminiai iš jo su volframu, molibdenu, kobaltu – labai brangūs. Labai sunkiai termiškai apdirbami. Nors nerūdija, nereikia dažyti (tik poliruoja). Rėmas su šake sveria 1000-1200 gr. Važiavimas minkštas, geras.
Labiausiai žinoma firma – tai “WHEELER”. WHEELER titaninius rėmus gamina senai ir savarankiškai. Geru titano apdirbimu gali pasigirti dar Merlin Titanium savo XLM modeliu, kuris kainuoja 2700 USD (tai kaina JAV).
Kompoziciniai rėmai.
Gaminami, naudojant kosmines technologijas. Daromi iš siūlų: karbono, kevlaro, fiberstiklo; siūlai po 68 susukami į kojines, kuri papildoma compaund – derva ir kepinama 1800 laipsnių C temperatūroje. Po mechaninio apbirbimo gauti vamzdžiai metalokeraminiais klijais klijuojami prie aliuminio ir titano mazgų. Po to jau galutinis produktas vėl patenka į terminį apdirbimą. Tinkamas aukščiau minėtų medžiagų parinkimas leidžia užtikrinti gaminio stiprumą ir patikimumą. Pagal svorį, ir kitus duomenis šie rėmai žymiai viršija visas aukščiau minėtų medžiagų savybes, bet kosminės technologijos apsprendžia ir kosmines kainas.
Reikia pažymėti šias firmas: SCOTT, GIANT, TREK. Firma SCOTT 1997 m. į rinką išleido karbononį modelį ENDORPHIN. Ši konstrukcija be užpakalinių šakių.
Į kovą stojo ir firma GIANT. Jų sukurtas karbononis modelis MSM990 irgi turi visas geriausias technologijas. Kadangi Amerikos gamintojai neturi analogų dizaino srityje, tas rodo, kad firma dirba savarankiškai. Požiūris į GIANT turi būti rimtas, nežiūrint, kad firma Taivanio.
Ekskliuzyvinių lydinių rėmai.
Kaip taisyklė, iš berilio. Viršija titaną, aliuminį, kompozitą svoriu ir stiprumu, daug kartų viršija juos kaina. Tokie rėmai kainuoja 14000 – 18000 litų.
Rinkdamiesi užsienio firmų dviratį, stenkitės išvengti negirdėtų kompanijų, netgi jeigu kaina gundytų, o rėmas blizgėtų dažais. Iš tikrųjų geras dviratis negali būti pigus, nors jo kaina priklauso nuo paskirties ir detalių bei medžiagų kokybės. Taip pat priklauso nuo firmos – gamintojos.
Atsiminkite dviračių gamybos flagmanus: BIANCHI (Italija nuo 1885 m.); CANNONDALE (USA nuo 1977m.); CENTURION (Vokietija nuo 1970m.); COLNAGO (Italija nuo 1954m.); CYCLETECH (Olandija nuo 1982m.); DIMOND BACK (USA nuo 1972m.); GARY FISHER (USA); GIANT (Taivanas); GT (USA); HERCULES (Vokietija 1897m.); K2 (USA); MARIN (USA); MBK (Prancūzija nuo 1970m.); MONGOOSE (USA nuo 1977m.); MUDDY FOX (USA nuo 1895m.); PANTHER (Vokietija nuo 1920m.); PEUGEOT (Prancūzija); SCOTT (USA nuo 1979m.); SPECIALIZED (USA vienas pirmų MTB gamintojų); TREK (USA); UNIVEGA (USA); WHEELER (Vokietija). Labai puikūs dviračiai firmos TREKKING FOX (Taivanis), verti dėmesio firmos AUTHOR (Čekija) dviračiai.
Pirkdami kreipkitės tik į specializuotas parduotuves
