Yra Žemėje tokių vietų, kuriose lankantis nuščiūva širdis, paveikta supratimo, kad kaip tik čia, šioje vietoje, kažkada gyveno, žmogus, vėliau paskelbtas šventuoju. Kai jis čia vaikščiojo, žvelgė į kalnų viršukalnes, meldėsi, abejojo ir jautė nepriteklius, negalvojo apie šventumą. Tiesiog buvo Žmogumi, stengėsi gyventi vadovaudamasis širdimi, laikydamasis nuostatų, kurios jam atrodė teisingos.
Keliones į Bulgariją turtina daug dvasingų vietų. Vienuolynai, prieš šimtmečius pastatyti ant sunkiai prieinamų viršukalnių, nuo priešo akies paslėpti kalnų tarpekliuose ir išlikę nepaisant penkis šimtus metų trukusių turkų ordos pastangų pavergti šalį, sunaikinti bulgarų kalbą, atversti į savo tikėjimą kruvinu susidorojimu už nepaklusnumą.
Rilos vienuolynas – viena iš gražiausių ir labiausiai lankomų Bulgarijos vietų, viliojanti daugybę turistų ir piligrimų. X amžiuje drauge su savo pasekėjais jį įkūrė Jonas Rilietis (876-946), ant šio kalno gyvenęs asketas ir atsiskyrėlis, vėliau paskelbtas šventuoju. Žemiškųjų gėrybių atsižadėjimas, pasišventimas vien Dievui ir karštas tikėjimas Jonui Riliečiui davė vidinės stiprybės, meldžiantis dėl visos žmonijos likimo.
Tai didžiausias stačiatikių vyrų vienuolynas Bulgarijoje, vienas iš svarbiausių šalies dvasinio gyvenimo centrų. Jis yra 120 km nuo Sofijos, Rilos kalnų masyve, 1150 m aukštyje. Kelias link vienuolyno eina per nedidelius kaimelius. Gatvėse prie savo namų ramiai ir taikiai sėdi daugybė senolių, aptarinėjančių gyvenimo aktualijas. Daugelis jų jau perkopė devyniasdešimtmetį, tačiau nė iš tolo nepanašūs į nelaimingus, ligų kankinamus, viskuo besiskundžiančius pensininkus. Nepaisant per ilgą gyvenimą patirtų sunkumų, jų veidai pilni giedrumo ir vidinės šviesos. Kalnų oras, avių pieno sūris ir medus, fizinis darbas ir tikėjimas – tai paprastas jų ilgaamžiškumo receptas.
Rilos vienuolynas – tvirtovę primenantis pastatų kompleksas, apjuostas 24 m aukščio akmeninėmis sienomis. Kompleksą sudaro 23,6 m aukščio Hrelio bokštas (seniausias išlikęs pastatas, statytas 1335 metais), keturios koplyčios, penkių kupolų Marijos gimimo bažnyčia, akmeniniai gyvenamieji korpusai, biblioteka, kurioje saugomi vertingiausi rankraščiai ir leidiniai, muziejus ir kiti pastatai. Bulgarijos gyvenime šis vienuolynas labai svarbus. Nors jam teko patirti daugybę išbandymų: žemės drebėjimų, viską siaubiančių gaisrų, turkų antpuolių, – tačiau bulgarų pastangomis jis visada atgimdavo. Bulgarų valdžia taipogi rėmė vienuolyną nuo pat jo įkūrimo pradžios. Beveik kiekvienas šalies valdovas laikė garbės reikalu finansuoti šį objektą ir juo rūpintis. Turkų priespaudos metais vienuolynas buvo bulgarų kultūros ir švietimo centru. Tai tautos atgimimo pavyzdys, simbolizuojantis per ilgus okupacijos šimtmečius nenutrūkusį slavų kultūrinės tapatybės sąmoningumą.
Vienuolyno bažnyčioje saugomi Jono Riliečio palaikai. Greta jų – paskutinio Bulgarijos valdovo Boriso III, mirusio 1943 metais, balzamuota širdis. Čia dega tūkstančiai žvakių, kurias uždega piligrimai, tikintieji ir turistai. Stebuklais pagarsėjo ikona „Odigitrija” (Kelrodė), kurią XII amžiuje vienuolynui padovanojo Bizantijos imperatorius Manuilas Komninas, atsidėkodamas už stebuklingą išgijimą po kelionės į Bulgariją aplankyti Jono Riliečio relikvijų. Vienuolyno sienas puošia įspūdingos Zacharo Zografo, Dimitro Zografo, Dimitro ir Simono Molerovų tapytos freskos. Susižavėjimą ir nuostabą kelia medinis kryžius, kurį 12 metų drožinėjo vienuolis Rafaelis. Ant 81 cm aukščio kryžiaus pavaizduotos net 104 religinės scenos, kurias sudaro 650 figūrų. Nors jos visai miniatiūrinės, tačiau kiekviena turi akis, nosį, burną. Pasakojama, kad baigęs savo įspūdingąjį darbą, vienuolis Rafaelis apako.
Rilos vienuolyną supa nuostabi kalnų panorama – iš čia galima stebėti 36 viršukalnes, aukštesnes nei 2000 m ir slėniuose tyvuliuojančius krištolinio vandens kupinus ežerus.
Vienuolyne galima susipažinti su Bulgarijos istorija, pasigrožėti meno kūriniais ir aplinkinių kalnų panorama, patirti akistatą su pačiu savimi, užsimiršti maldoje, ir net keletą dienų pagyventi. Celių čia yra apie 300, o vienuolių dabar būna tik keletas, todėl celėse už nedidelį mokestį leidžiama nakvoti turistams.
1983 m. Rilos vienuolyno kompleksas buvo įtrauktas į pasaulinio UNESCO paveldo objektų sąrašą.
Ypatinga energetika pasižymi ne tik pats vienuolynas, bet ir vieta, kurioje gyveno Jonas Rilietis. Šventasis. Iki olos, kurioje bėgo jo dienos, lėtai kopia į piligrimines keliones išsiruošę maldininkai iš visos Bulgarijos, ir patys atkakliausi turistai, tie, kuriems neužtenka patogiai privažiavus prie turistinio objekto nusifotografuoti. Tik pėsčiomis kopiant akmenuotais kalnų takeliais galima pasiekti Jono Riliečio olą. Jo būsto stogas – olos skliautai. Gultas – kieti akmenys, kuriuos šildė tik jo kūnas ir mintys. Maistas – aplink randami augalai ir šaknys. Daugiau nei tūkstantis metų, praėjo nuo tada, kai jis čia gyveno, o viskas atrodo gyva, persmelkta šviesaus žmogaus auros.
Užkopus prie olos, įprasta ant popieriaus lapelio užrašyti karščiausią savo norą ir įkišti lapelį tarp akmenų. Išsipildys. Netoli olos esančiame taip vadinamame „nuodėmės urve“ galima pasitikrinti savo nuodėmingumą. Tai landa tarp akmenų, pro kurią sėkmingai pralenda geri ir nedaug nuodėmių turintys žmonės. O tie, kurie nepralenda arba bijo lįsti, turi pasitaisyti ir vėl sugrįžti. Turistų lankomose vietose mėgstamos tokios atrakcijos. Tačiau ypatinga vietovės energetika, o gal tiesiog kalnų gaiva, kur oras retesnis, ausys šiek tiek užgultos, ne vienam kelia pojūtį, lyg siela valytųsi. Bulgarai sako, kad atėjus į šventąją Jono Riliečio olą ir pagalvojus apie netinkamus savo poelgius, apie nusidėjimus bei klydimus ir paprašius atleidimo, jį tikrai pajusite. Palengvėjimas, minčių šviesumas, atgimę viltys ir aiškus suvokimas, kas iš tiesų gyvenime svarbiausia – tai potyriai, apie kuriuos pasakoja apsilankiusieji Jono Riliečio būste.
