Nors šiais metais žiema gerokai vėluoja ir slidinėjimo kurortai dar apytuščiai, tikrai ne už kalnų tas laikas, kai iškritęs sniegas džiugins slidinėjimo mėgėjus. O prieš prasidedant aktyviajam sezonui norime jus supažindinti su sniego tipais. Kiekvienas, nors kartą slidinėjęs slidėmis ar snieglente, žino, jog sniegas būna įvairus ir neretai nuo jo priklauso slidinėjimo kokybė.
Jei pažiūrėsite į sniegą iš arčiau, galite pamatyti, jog jis sudarytas iš mikroskopinių ledo kristalų. Iš tiesų šie kristalai yra šešiakampės prizmės. Tokia forma susidaro dėl molekulinės vandens struktūros:
Sniego kristalai – stambūs sniego kristalai, dažnai taisyklingos šešiakampės formos. Jie atsiranda vandens garams ore spaudžiantis aplink mažas dulkeles. Paprastai jų dydis siekia nuo mikroskopinio iki keliolikos milimetrų.
Snaigės – tarpusavy susijungę sniego kristalai.
Smukūs sniego grūdeliai, vadinamosios „sniego kruopos“ – sušalę mažyčiai vandens lašeliai. Jie paprastai iškreta radikaliai keičiantis paros temperatūrai.
Kruša – sušalusio ledo gabalai (ledokšniai). Susidaro kuomet šiltos stiprios oro srovės vertikaliai pakyla į aukštesnius atmosferos sluoksnius, kur vanduo sušąla į ledo kristalus.
Priklausomai nuo aukščio, temperatūros, kalnuose galima rasti įvairiausių tipų sniego. Reikia nepamiršti, jei norite vadintis tikru slidinėjimo asu, jums reikia išmokti čiuožti visokiu sniego paviršiumi. Taip pat žinokite, jog skirtinga trasos danga, reikia skirtingai ir slidinėti.
Purus sniegas- nesenai iškritęs, neliestas sniegas. Jis susidaro esant žemai temperatūrai, sningant biriems sniego kristalams arba vėjui juos pustant. Tokį sniego paviršių dievina freeride mėgėjai. Čiuožiant puriu sniego paviršiumi, kritimai būna tikrai neskaudūs ir nepavojingi (išskyrus freeride nuo uolų arba iškilus lavinų grėsmei). Toks sniego paviršius amortizuoja smūgius ir traumų praktiškai nepasitaiko. Tačiau yra keli faktai, kurie freeride slidinėtojams kelia šiokių tokių nepatogumų.
Čiuožiant puriu sniegu, reikia išlaikyti nemažą greitį. Nukritę jūs rizikuojate ilgam užstrigti pusnyje, iš kurios vėl startuoti ne visuomet būna paprasta. Snieglentininkams reikia atminti, jog slidinėdami freeride visada turite sekti, jog lentos priekis pernelyg nepanertų į sniegą. Priešingu atveju kritimas garantuotas. Stenkitės pernelyg nespausti priekinės kojos, o svorio centrą koncentruokite ant užpakalinės kojos. Taip pat reiktų saugotis pavojų, kurie slypi po sniegu. Tai akmenys, kelmai, nedideli tarpekliai. Būdami ypatingai atidūs ir pažinodami vietoves, šių sunkumų galite išvengti.
Išvažinėtas sniego paviršius- paprastai tokia danga būna blogai prižiūrimose trasose, kuriose slidinėja daug žmonių. Slidinėtojai sustumdo sniegą į kalveles, kurios tampa tikromis kliūtimis. Puraus sniego plotai kaitaliojasi su suvažinėtu, kietu trasos paviršiumi. Dėl to slidinėjimas tokiomis trasomis žymiai sunkesnis ir agresyvesnis, tačiau ne mažiau įdomus.
Snieglentininkams patartina visą laiką laikytis sulenktus kelius, kad geriau amortizuotumėte ir įveiktumėte sniego paviršiaus nelygumus. Slidinėjimas tokiomis trasomis reikalauja didesnio dėmesio ir pastangų. Pradedantiesiems snieglentininkams tai tikras vargas, tačiau įgavę tokio čiuožimo patirties, jūs greičiau išmoksite kontroliuoti savo kūną ir snieglentę.
Sniegplutė – kieta ledinė plutelė sniego dangos paviršiuje. Ji susidaro, kai viršutinis sniego sluoksnis tirpsta arba drėgsta nuo lietaus ir paskui užšąla. Po sniegplute slypi puraus sniego sluoksnis. Slidinėjimas tokiu paviršiumi ypatingai sunkus ir reikalauja nemažai agresyvumo bei jėgų. Čiuožiant sniegplute ypatingai sunku „užkantuoti“ snieglentę. Kritimo atveju, atviras kūno vietas galima lengvai susižeisti į aštrią sniego plutelę.
Tirpstantis sniegas- tokiame paviršiuje labai daug vandens. Sniego kristalai išsipučia ir virsta ledo grūdais. Šlapias sniegas yra žymiai sunkesnis ir nemalonesnis slidinėtojams. Jis limpa prie slidžių ir snieglenčių, apsunkina judesius. Nukritus, galima peršlapti drabužius. Paprastai čiuožiant tokiu paviršiumi rekomenduojama slidinėjimo inventorių specialiai paruošti: sutepti tepalais, kurie gerina slydimą.
Ledas- kietas, ypatingai slidus paviršius, kurio nemėgsta nei slidininkai, nei snieglentininkai. Toks paviršius pasitaiko gana retai. Paprastai tai būna ištirpęs ir vėl užšalęs sniegas. Neaukštuose kalnuose, klimato juostose, kur žiema tęsiasi vos keletą mėnesių, kalnų šlaitus specialiai padengia ledu, kad pratęsti slidinėjimo sezoną. Taip suformuojamas tvirtas, kietas sniego paviršius, kuris dažnai įvardijamas kaip ledas.
Snieglentininkams čiuožiant tokiu paviršiumi ypatingai sudėtinga „užkantuoti“ lentą. Slidinėjant tokiais šlaitais įsitikinkite, ar jūsų snieglentės kantai tinkamai užgaląsti. Judesiai neturėtų būti staigūs, tačiau gerai apskaičiuoti. Stabdant ar sukantis nereikia stipriai „užkantuoti“ lentos, antraip lengvai galima nugriūti. Ypatingai pavojingas staigus išvažiavimas nuo puresnio sniego paviršiaus ant ledo. Nepatyrusiems slidininkams tai gali grėsti ne tik skaudžiais kritimais, bet ir rimtesnėmis traumomis. Tačiau jei esate užkietėję ekstremalai ir jūsų tikslas yra greičio rekordas, tokia ledo danga puikiai tiks.
