„Nuo XIII amžiaus iki XVIII amžiaus būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nepaisant užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, Renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“, – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994-aisiais įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, vardas pirmą sykį paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiške. Jame kunigaikštis kviečia į Vilnių atvykti ir kurtis Europos pirklius bei amatininkus ir žada jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip skirtingų tautų ir religijų žmonėms atviras miestas. Apie miesto gyventojų sudėtį byloja ir senamiesčio gatvelių vardai – Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų, taip pat devynių religijų šventovės.
Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1 500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje, o Lietuvos sostinė yra gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtuke.
Ant kalno stūkso Gedimino pilis, jos papėdėje – keliskart perstatyta Arkikatedra. Šventovės požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje stovi paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui.
Be to, Lietuvos sostinė yra viena žaliausių pasaulio sostinių. Mieste daug kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos yra puikios apžvalgos aikštelės – iš jų atsiveria žavinga Vilniaus senamiesčio panorama.
