Meškeriotojams dažnai tenka galvoti, kaip verti ant kabliuko masalą. Tokios mintys nori nenori ateina į galvą, kai po kelių ar net keliolikos kibimų nepavyksta pakirsti kimbančių žuvų. Tradicinė ir visuotinai prigijusi nuomonė teigia, kad kabliuko geluonis turi būti paslėptas. O gal geluonis turi kyšoti?
Pasirodo, kad tradicinė versija – tik viena iš daugelio. Įdomiausia, kad ypač patyrę meškeriotojai ir sportinės žūklės asai jos beveik nenaudoja. „Salmo“ firmos ekspertas, Latvijos ir Pasaulio poledinės žūklės čempionas Normundas Grabovskis teigia, kad tai priklauso nuo žūklės sąlygų ir žvejojamų žuvų rūšies.
Jei žvejojate srovėje, patartina, kad geluonis kyšotų iš masalo. Tai būtina sąlyga viliojant žiobrius perluotės mėsa, tačiau ir kuojoms skirti kukurūzai veriami taip, kad geluonis kyšo lauke. Srovėje kimbančios žuvys masalą čiumpa vienu grybšniu ir ryja jį staigiai, nes nėra laiko ilgiems apmąstymams ir ragavimams. Jei tik kuoja ar žiobris uždelsia, masalas nuplaukia tolyn. Tiek jį ir tematysi.
Jei žvejojate ežere ar tvenkinyje, kabliuko geluonį geriau šiek tiek pridengti, tačiau ne aklinai. Paprastai karšių sumuštinis daromas iš dviejų kukurūzo grūdų, užvertų ant kabliuko išlinkio ir kotelio, o trečias pasmeigiamas ant geluonies. Tešlos rutuliukas viliojant kuojas pasmeigiamas taip, kad geluonis pasislėptų, o rutuliukas atsidurtų vidinėje kabliuko išlinkio pusėje. Kartais kuojos viliojamos vienu kukurūzo grūdu, užvertu ant kabliuko išlinkio, o ant kabliuko geluonies pasmeigiama pašėlusiai besiranganti uodo trūklio lerva. Žodžiu, versijų – labai daug, tačiau svarbiausia atsirinkti tą, kuri reikalinga konkrečiomis sąlygomis.
Autorius: Rokas Bingelis
