Nors ir neįtikėtina, tačiau po šeimininko komandos taikiai ant lieptelio tupintys sparnuočiai su nuo saito paleistų skalikų įkarščiu neria į gelmę, o turistai gali stebėti, kaip jie lyg juodi žaibai skaidriame vandenyje zuja ieškodami grobio, kol pagaliau pirmas it torpeda šauna į orą ir nutupia ant liepto su žuvimi snape. Pasigirsta audringi žiūrovų plojimai.
Žūklės vadovas, rankoje laikantis į meškerykotį panašią bambuko kartelę, pasilenkia prie paukščio, tvirtai lenktame snape, kurio smaigalys aštrus kaip skustuvas, laikančio žuvį, paima laimikį, iškilmingai įdeda jį krepšį, o paukštį apdovanoja smulkia žuvele, kurią šis skubiai nuryja. Nuaidi antroji plojimų banga.
Paukštis, klusniai lyg išdresuotas pointeris, atnešęs savo laimikį šeimininkui, jau antrą dešimtmetį puikiai pažįstamas ir mūsų krašte – tai kormoranas. Pastaruoju metu kormoranai pas mus laikomi nedraugiškais paukščiais, dėl kurių kaltės baigia nudžiūti garsusis Juodkrantės pušynas, tačiau svarbiausia, kad kormoranai daro didžiulę žalą tvenkinių žuvininkystei. Šie paukščiai, būdami puikūs žvejai, siaubte nusiaubia karpių, amūrų, sterkų ir upėtakių tvenkinius. Anksčiau jie buvo paplitę kraštuose, kur klimatas šiltesnis, o dabar kartu su šiltesnėmis žiemomis skverbiasi į šiaurės platumas.
Kai pirmieji europiečiai maždaug prieš du šimtus metų pralaužė Japoniją gaubusius izoliacijos ledus, jiem pavyko išvysti ir tai, ką Tekančios saulės šalis slėpė nuo pašalinių akių, o būtent – dresiruotus kormoranus, kurie savo šeimininkams gaudydavo žuvis. Kažkada tai atrodė kaip stebuklas, bet ilgainiui menas dresiruoti paukščius paplito daugelyje Pietryčių Azijos šalių, o vėliau pasiekė ir Kiniją. Beje, kormoranus išdresiruoti nėra taip sudėtinga kaip gali pasirodyti egzotišką žūklę stebintiems turistams. Kol paukščiai dar jaunikliai ant jų kaklų užmauna specialius žiedus, kad jie negalėtų praryti stambaus kąsnio. Paukščiui augant žiedai keletą kartų keičiami, tačiau jų skersmuo vis tiek yra toks, kad didelės žuvies kormoranas neprarytų. Ilgainiui paukštis ima paklusti refleksui, kuris sako, jog laimikį reikia atnešti šeimininkui, o šis apdovanos smulkia žuvele ir iš bado nenumirsi. Visai kaip žmonių pasaulyje, kuriame samdytas darbuotojas, sukuriantis didelę pridėtinę vertę, už tai būna atlygintas gana menka alga.
