Artėjant vasarai keliautojams pravartu iš anksto pasidomėti, kokie galimi pavojai sveikatai slypi šalyse, kurias žadama aplankyti.
Kauno klinikinės ligoninės Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vyriausioji ordinatorė Vilija Petrulienė sako, kad tai ypač turėtų būti aktualu ketinantiems atostogauti egzotiškose šalyse.
Medikai geriausia apsauga nuo infekcinių ligų vadina skiepus, bet gal nebūtina išlaidauti, ypač tiems, kurie atostogauti žada Lietuvoje?
Skiepai reikalingi ir niekur nekeliaujantiems. Vaikystėje kiekvienas mes esame gavę skiepų. Bet skiepijimą tam tikrais periodais reikia pakartoti. Prabėgus dešimtmečiui po privalomo skiepo, žmogui turėtų būti skiriama kombinuota difterijos-stabligės vakcina. Deja, mažai kas tuo pasirūpina. Todėl turime Lietuvoje ir mirties nuo stabligės atvejų, o juk skiepai būtų išgelbėję gyvybes.
Buvo atvejis, kai žmogus eidamas gatve užkliuvo už išsikišusio iš žemės vamzdžio. Susižeidė, atrodo, nesunkiai, bet neišgyveno, nes jam išsivystė stabligė. Nepavyko gydytojams išgelbėti ir klaipėdietės, įsidūrusios savame sode rožės krūmo spygliu. Moteris mirė nuo stabligės.
Reikia skiepytis, kad atostogų netemdytų sveikatos negalavimai. Tačiau ar gegužę tai daryti nebus per vėlu?
Geriausia pasiskiepyti laiku, nes imunitetui susiformuoti reikia laiko. Būna ir tokių negalavimų, kurie, beje, gali pasireikšti iš kelionės namo sugrįžus. Todėl skiepų schema kiekvienam žmogui nustatoma individualiai.
Jeigu žmogus iš anksto planuoja kelionę į kokią nors tolimą šalį, kurioje gali slypėti daugiau pavojų susirgti, tai apsauga nuo infekcinių ligų protingiausia pasirūpinti likus maždaug pusmečiui iki kelionės. Bet kai kurie skiepai gali būti veiksmingi ir po keliolikos ar keliasdešimties dienų nuo paskiepijimo. Pavyzdžiui, vidurinių šiltinės ir geltonojo drugio skiepai veikia prabėgus 10 dienų po pirmo pasiskiepijimo.
Daug kas priklauso nuo šalies, į kurią važiuojama. Yra privalomi ir rekomendaciniai skiepai. Nepasiskiepiję privalomai, pavyzdžiui, nuo geltonojo drugio, turistai į kai kurias šalis netgi neįleidžiami.
Iš kur žmogui žinoti, kokių ligų jam teks saugotis?
Daug informacijos apie tai yra internete. Pasaulinė sveikatos organizacija periodiškai skelbia, kokios ligos kuriose šalyse tam tikru metu paplitusios. Nemažai žinių apie tai turi ir keliautoją galintys pakonsultuoti gydytojai.
Iš Indijos, tarkim, Lietuva kasmet gauna įvežtinės virusinės geltos atvejų. Užsikrečiama per rankas, maistą, moliuskus. Pernai Kauno klinikinėje ligoninėje buvo gydoma mergina Indijoje užsikrėtusi vidurinių šiltine. Negydoma vidurių šiltinė – mirtina liga.
Kai kurios šalys gali turistui „dovanoti“ ir pasiutligę. Ja nesunku užsikrėsti palietus egzotiškam krašte lakstančią beždžionę ar benamę katę. Todėl dar pasikartosiu: protingiausia – skiepytis ir taip išvengti rizikos bei ligos.
Kai neprivaloma, ar kiekvienas keliautojas savanoriškai pasiskiepija?
Aišku ne. Nors keliaujama vis daugiau, bet retas keliautojas skiepijimąsi laiko būtinybe, apie kurią pirmiausia derėtų pagalvoti pačiam, jei šeimos gydytojas apie tai neprimena.
Keliaujant šeimomis, naudinga visiems šeimos nariams prieš kelionę pasirūpinti atitinkamais skiepais. Nes vėliau, vienam iš keliautojų užsikrėtus infekcine liga, pavojus kyla ir kitiems.
Gal ir naivu, bet būtų smagu išgirsti atsakymą, kad jau išrasti skiepai „nuo visų ligų“?
Nėra skiepų nuo visų ligų, bet visokių priemonių jų pasisaugoti yra. Keliaujant, tarkim, į šalį, kurioje – realus pavojus užsikrėsti maliarija, reikia žinoti, kad yra specialios tabletės, kurios geriamos, kad neužsikrėstum.
Pasaulyje yra sunkių užkrečiamųjų ligų, kurios mūsų šalyje nebekelia grėsmės. Skiepai leidžia pamiršti difteriją, stabligę, poliomielitą – anksčiau ir Lietuvoje dažnas ar sunkias ligas.
Medikų teigimu, visi sergantys cukriniu diabetu, širdies, plaučių ar kitomis lėtinėmis ligomis, turėtų pasiskiepyti nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Yra, pavyzdžiui, puiki vakcina nuo plaučių uždegimo „Pneumo 23“.
Deja, kur kas rimčiau mums derėtų saugotis ir erkių platinamų ligų. Pavyzdžiui, Austrijoje nuo erkinio encefalito skiepijasi iki 80 proc. gyventojų, o Lietuvoje – kasmet tai padaro tik 6–9 proc. gyventojų.
