Autorius: Kelionių vadovė N. Lūžienė
Turbūt ne vienam yra tekę gimtųjų namų palėpėj aptikti dėžę su vaikystės žaislais: žiūri į savo daiktus, lyg matytum juos pirmą kartą. Vartai rankose ir pamažu grįžta praeitis, užplūsta prisiminimai, ramybės ir saugumo jausmas. Taip pasijuntu kaskart, kai peržengiu Graikijos sieną.
Šiais laikais kelionių maršrutai pasiekia tolimiausius pasaulio kraštus. Net sunku rasti kampelių, kuriuose keliautojai nebando praminti takų. Todėl pasidairymai po Europą daug kam atrodo tarsi kelionių pradžiamokslis, užmestas ir pamirštas. Kaip tas vaikystės dėžės dugne gulinti elementorius – jo kvapas, kiek pašiuręs viršelis, pirmos raidės ir paveikslėliai kažkada buvo visas pasaulis. Paskui supranti, kad tai tik žingsnis į pasaulį. Tokia yra Graikija – kaip tas nuskaitytas elementorius šalia blizgių žurnalų, bet be jo ir tų pačių žurnalų neįskaitytum.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ keliones po Graikiją siūlo kaip įvadą pasaulio pažinimui, verčiant puslapį po puslapio: geografija, istorija, politika, menai ir amatai, muzika, šokis ir virtuvė.
Įsikūrusi Balkanų pusiasalio pietuose, Graikija yra apsupta jūrų. Jai priskaičiuojama daugiau nei 2 tūkstančius salų, todėl norint geriau suprasti archetipinio jūrininko Odisėjo palikuonis ir jų gyvenimo būdą, būtina patiems išbandyti jūrų bangas. Tik atplaukus į salą ir žvelgiant nuo denio į pasitinkančius berniuką, kuriam iškraunamas dviratis, šeimą, laukiančią gimdyvės su kūdikiu ar iškeliamą karstą, galima suprasti, ką reiškia gyventi saloje.
Pasiplaukiojimai gali būti įvairūs. Moderniu keltu galima pusdieniui persikelti į Evijos salą ir pasimaudyti Heraklio mėgtose karštosiose versmėse. Triukšmingu poilsiautojų laivu, valdomu garsiojo kapitono Kosto, galima pasiekti Skiato salą ir skaidrumu švytintį Kukunari paplūdimį arba tiesiog svajingai dairytis į praplaukiamas Argo-Sarono salas.
Jūrinių vandens kelių Graikijoje daugybė, tad pasirinkimas labai įvairus. Per žemyninę šalies dalį keliauja europinė magistralė E-75, kuri atveda iki pat Atėnų. Keltu persikėlus į Kretą, ji baigiasi salos pietuose Sitijos mieste. Taip simboliškai Europa atkeliauja iki savo šaknų – minojinės kultūros, gyvavusios Kretos saloje ir daug ko išmokiusios graikų protėvius.
Sykį, besėdint puikaus „Minoan Lines“ kelto viršutiniame denyje, iš aukštybių žvelgiant į salą, girdint atsisveikinančių laivų signalus, be perstojo kylančius lėktuvus, matant mašinų, krovinių ir keleivių knibždėlyną, atmintin sugrįžo Sofoklio „Antigonės“ choro giesmė: „Daug nuostabių daiktų pasauly, bet nuostabiausias jų – žmogus“. Jis, anot choro, suvaldė jūrą, žemę ir laukinius žvėris, išmoko apsiginti nuo stichijų. Čia, Graikijoje, ir vyksta toji Senovės istorija, kurios mokėmės mokyklose.
Norėdami pradėti nuo pradžių, turėsime nusukti nuo tarptautinės magistralės ir pro senąjį Korintą patekti į Argolidę: čia gyvavo Mikėnų kultūra, kurios karaliai valdė pačius Mikėnus, Argą ir Tirintą. Iš čia achajų laivai išplaukė į Troją susigrąžinti savo garbės ir pagrobtos Spartos karalienės Helenos.
Pietinė Graikija – Peloponeso pusiasalis – reto vaizdumo žemė: autentiški kaimeliai, apsupti alyvmedžių giraičių ir apelsinmedžių sodų, raižytos skardingos pakrantės, keliukai, netikėtai atvedantys prie senosios Spartos Taigeto papėdėje, paslaptingos bizantiškosios Mistros, puikaus Epidauro teatro ir Asklepijaus gydyklos.
Keliaujant po Peloponesą lydi keistas jausmas: keliai kaimiški, jais kada ne kada pravažiuoja vietos ūkininkas, ženklų ir rodyklių beveik nėra (arba veda nenusakomom kryptim), esi užmirštoj ir nelytėtoj žemėj. Šurmulio atsiranda, kai, perkopus Arkadijos kalnus, artėjama prie Olimpijos.
Šią garsiausių sporto žaidynių vietą gausiai lanko turistai, nes netoliese – Patros uostas, kuriame sustoja kruiziniai laivai. Turistų daug, jie šurmuliuoja ne tik senųjų žaidynių stadione, prie Dzeuso šventyklos, palestroje ar prie olimpinės ugnies uždegimo vietos, bet ir naujajame Olimpijos miestelyje, garsėjančiame modernaus graikų meno galerijomis.
Tokia pat garsi, bet sunkiau pasiekiama yra dar viena graikų šventavietė: Delfų orakulas, įsikūręs Parnaso šlaite. Tai senojo pasaulio religinis centras, kuriame saulės dievo Apolono patarimo atkeliaudavo net svetimšaliai. Ir čia, kaip daugely kitų archeologinių vietų, keliautojui reikia pastangų ir vaizduotės, kad prabiltų griuvėsiai.
Graikijoje visada lydi bent keli pagalbininkai. Vienas jų – gamta, sukurdama tokį scenovaizdį, kad net istorija nesidomintis lieka sužavėtas. Kitas pagalbininkas – muziejai, kurių profesionaliai parengtos ekspozicijos didžiuojasi būtent šių radimviečių eksponatais. Terakotinės deivės Mikėnuose, Praksitelio Hermis Olimpijoj, bronzinis važnyčiotojas Delfuose padeda pajusti vietos svarbą ir didybę. Geras yra jausmas, kai staiga supranti: ši auksinė kaukė iš Mikėnų kapų kažkur matyta… Ji buvo ant istorijos vadovėlio viršelio! O dabar ji štai, prieš mane.
Jei toliau pasiklausysime Sofoklio tragedijos choro, tai jis žmogų dar pagirs už tai, kad „balsu ir kaip vėjas lakiom mintim jis išmoko skrajot ir būti bendrijos nariu.“ Taigi keliamės į Atėnus. Viso labo vos pusantro šimto metrų Akropolio kalva, o žinoma visame pasaulyje. Ir nuo jos matosi daug. Areopago ir Pnykso kalvos, agora ir jos stojos, Hefaisto šventykla, Kerameikas, gal net herojų giraitės, kuriose kuriasi mokyklos. Čia gimsta daug kas, kas deda pamatus Europos kultūrai. Matosi ir naujieji Atėnai, balti, nors dažnai po smogo debesiu, kopiantys į juosiančias kalvas, tebesitęsiantys Pirėjais į Sarono įlanką.
Apžiūrėjus Akropolį siūloma nusileisti ir tiesiog vaikščioti po miestą, kupiną netikėtumų. Atėnuose nepaklysite, orientyras visada matyti. Bet bent jau pirmąsyk Atėnuose nustebsite: čia Europa ar Azija? Čia miestas ar kaimas? Kur miesto centras? Atėnai kitoks miestas, nei mes pratę lankyti ir lyginti. Galbūt tai nulėmė trūkčiojanti miesto istorija: mitinė praeitis, aukso, o paskui užmaršties metas, turkiškos okupacijos sustingę šimtmečiai, karališkos statybos išsivadavus, karai ir pabėgėlių srautai. Visa šiame mieste sumišę: gausių ir turtingų muziejų ramybė, gatvių erzelis ir valstybės nerimas.
Dažnam pabuvus Atėnuose užsinori ramybės. Ramiai pabūti Graikijoje galima ne tik kalnuose, bet ir juose esančiuose vienuolynuose. Vienuolynų Graikijoje daugybė. Kiekvienas jų liudija gilią Rytų krikščionybės tradiciją ir mena bizantišką Graikijos istoriją. Garsiausi yra Meteorų vienuolynai, įsikūrę ant paslaptingų uolų, kadaise sunkiai pasiekiami, dabar gausiai lankomi. Tai vieta, kuri nepalieka abejingų, tačiau visi sutinka, kad apie tai nepapasakosi – reikia pamatyti.
Gamtos ir žmogaus dvasios derinys yra ne tik šių vienuolynų, bet ir visos Graikijos bruožas. Kai vienus pirmųjų kartų vykau į Graikiją, žinodama tik teoriją, labai bijojau nusivilti realybe. Bet nenusivyliau. Visgi draugams graikams papriekaištavau: „Nejau taip sunku kiek apsišluoti?“ „Kokia tu efemeriška“, – buvo atsakyta. – „Ko ten žiūri po kojom?“
Kiekvienas graikas, išraiškingai gestikuliuodamas ir retsykiais gurkšteldamas savo šaltos kavos, be vargo gali išvardinti, ką žmonijai davė Graikija. Kartais suima juokas, kartais pyktis – tiek jau kartų girdėta, bet visada truputį pavydu savo vertės žinojimo ir paprastumo. Ir tiesos, galų gale.
Štai todėl Graikija ir primena elementorių, kuriame rašoma apie debesyse skęstantį Olimpą, skaidrų jūrų vandenį, ūkanose nutolusias pakrantes, žaliuojančias alyvmedžių giraites ir saulėje salstančias vynuoges. Elementorių, kurį kiekvienam pačiam skirta perskaityti.
Artimiausias kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ keliones į Graikiją autobusu ir lėktuvu galite rasti čia.
Autorius: Kelionių vadovė N. Lūžienė
