Tai vieta, kuria neįmanoma nesižavėti – kartą pabuvęs Kuršių nerijoje, svajoji ir vėl į ją grįžti. Dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje esantis 98 kilometrų ilgio pusiasalis yra išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jis įrašytas 2000-aisiais.
XV amžiuje visoje Kuršių nerijoje augo miškai. Juos iškirtus pakilo vėjo pustomas smėlis. Nuo jūros skersai pusiasalio jis slinko link Kuršių marių pakeliui užpustydamas kelis pamario žvejų kaimus. Smėlio stichijai sustabdyti Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės.
Pirmasis 1825 metais apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Slenkantį smėlį sutramdė tik kelių kartų sodintas miškas. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Šis lietuviškojo rojaus kampelis akylai saugomas iki šių dienų – rūpinamasi jo trapiomis kopomis, gamta.
Pasigrožėti įspūdingais vaizdais atvykite į Nidą: čia mišku apsodintos kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijos jūros, o iš kitos – Kuršių marių, susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Nenusakomu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės esančios Pilkosios (Mirusios) kopos.
Žavi visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės – architektūra: mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos, jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio nėriniais pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje.
Būtinai paragaukite pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkytos žuvies. Tai tikras delikatesas.
