Vištyčio regioninis parkas

Vištyčio regioninio parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Regioninis parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje; vakaruose ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, pietuose – su Lenkija.
Parko teritorija apima Vištyčio – Gražiškių aukštumos (Sūduvos moreninės aukštumos dalis tarp Vištyčio ežero ir Šešupės aukštupio senslėnio) vakarinę dalį. Tai aukščiausia vieta Baltijos aukštumose Lietuvos ribose. Vištyčio aukštuma susidarė paskutiniame ledynmetyje Vidurio ir Vakarų Lietuvos ledyninių tėkmių sandūroje.
Ypač reljefo raiškumu išsiskiria Kylininkų moreninis kalvynas, pasižymintis stambiai kalvotu ir gūbriuotu daubotu pakraštinių ledyninių darinių reljefu, susidaręs iš labai išplautų gargždingų akmeningų darinių. Šiaurėje jis ryškiu laiptu nusileidžia į Sūduvos lygumą. Kylininkų moreninio kalvyno reljefui būdingos stambios stačiašlaitės kalvos. Jas skiria ryškūs pažemėjimai. Kalvų paviršius turi daug smulkesnių antrinių formų.
Absoliučiai aukščiausios kalvos susispietusios pietinėje parko dalyje. Tai beveik tiesiojoje tarp Pakalnių ir Dunajevo ežerų pūpsančios gretimos kalvų viršūnės: Dunojaus kalnas (>285 m), Janauka (282,9 m), Pavištyčio kalnas (282,4 m), Staugūno kalnas (281,8 m) bei Lenkijos pasienyje iškylantis Stankūnų kalnas (285,5 m). Žemiausiai parke iki 155,3 m nusileidžia Šakių ežerėlio vandens lygis. Reljefo parko teritorijoje peraukštėjimas siekia net 130 m.
Parko teritorijoje praeina takoskyra tarp Nemuno ir Priegliaus baseinų. Pietvakarinė parko teritorijos dalis (Vištyčio ežeras su intakais) priklauso Priegliaus baseinui, o šiaurrytinė dalis (Širvinta ir jos intakai) – Nemuno baseinui.
Iš viso parko teritorijoje yra 14 ežerų. Parko teritorijoje nėra stambių pelkių, tačiau daug smulkių pelkaičių įlomėse ir tarpugūbriuose nepaliestuose melioracijos. Didžiausia Paširvinčio pelkė (užima 45 ha). Pelkėje yra Širvintos ištakos.
Nors Suvalkijos ir ypač Vilkaviškio rajono miškingumas yra labai mažas, Vištyčio regioniniame parke yra keli dideli miškų masyvai – Vištytgiris, Drausgiris, Pavištyčio miškai. Taip pat čia yra nedidelių aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių, ežerų. Didelė reljefo ir ekotopų įvairovė sudaro geras sąlygas floristinei ir cenotinei įvairovei.
Išskirtinis Vištyčio regioninio parko miškų bruožas, kad čia didelius plotus užima ąžuolynai, labai dažnai su skroblo ir liepos ar eglės priemaiša. Nemažus plotus Pavištyčio, Vištytgirio ir Tadarinės miškuose užima eglynai.
Archeologines vertybes atstovauja piliakalniai ir senovės gyvenvietės bei Vištyčio akmuo. Visi šie objektai yra respublikinės reikšmės paminklinės kultūros vertybės.
Architektūrines vertybes atstovauja bažnyčios, visuomeninis pastatas, Vištyčio malūnas ir Pavištyčio sodyba. Vištyčio evangelikų-liuteronų bažnyčiai (išaiškintinas paminklas) ir Vištyčio bažnyčiai siūlomas kultūros vertybių apskaitos lygmuo.