Ne pirmą dešimtmetį vyksta tai atlėgstantis, tai vėl po naujų mokslo atradimų įsiliepsnojantis disputas, ar žuvys sugeba įsiminti masalus.
Olandų mokslininkas, Nobelio premijos lauretas Nikas Tinbergenas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje atliko eksperimentą ir stebėjo lydekos elgesį maitinimosi metu. Į akvariumą, kuriame gyveno 12 rainių ir 12 trispyglių dyglių, buvo įleista lydeka. Plėšrūnė iš pradžių entuziastingai vaikėsi abiejų rūšių žuveles, tačiau po kelių dienų padėtis pasikeitė.
Kelių rimtų kontaktų su spyglius pašiaušusiomis dyglėmis pakako, kad lydekaitė jas paliktų ramybėje. Tik tada, kai buvo sumedžiota paskutinė rainė, atėjo dyglių eilė. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad iš bado šuoir akmenį bado. Tik tuščio pilvo gurgimo priremta lydekaitė ėmė medžioti dygles. Šis eksperimentas rodo, kad lydekos geros mokinės ir gretai išsiaiškina, koks grobis parankesnis.
Pamokanti statistika
Kaip lydekos reaguoja į dirbtinius masalus? Šį klausimą Olandijos meškeriojimo vidaus vandenyse sąlygų gerinimo organizacijos užsakymu tyrė grupė ichtiologų. Pirmajam eksperimentui buvo pasirinktas tvenkinys, kuriame buvo įleistos 79 lydekos (36-64 cm dydžio). Tris dienas po penkias valandas penki patyrę meškeriotojai jas žvejojo, o sugautas žuvis tuojau pat paleisdavo į vandenį. Masalai dvejopi: sukrės su lapeliais, išmargintais įstrižomis raudonomis juostelėmis, ir gyvos žuvelės – kuojos. Iš pradžių lydekos labai aktyviai griebė sukres: per valandą užkibdavo vidutiniškai 3 žuvys. Per dvi dienas visos lydekos buvo užkibusios ant sukrių trišakių. Todėl trečią dieną per valandą užkibdavo tik viena lydeka, o dienos pabaigoje ir eksperimento galo sukrėmis nebepavyko sugundyti nė vienos lydekos.
Gyva žuvelė – geresnis masalas
Gyvomis žuvelėmis lydekos iš pradžių domėjosi mažiau: pirmą dieną jomis nesusiviliojo nė viena lydeka. Tik antrąją, eksperetų nuomone, tos lydekos, kurios jau paragavo sukrių, pradėjo medžioti gyvas žuveles. Per valandą užkibdavo vidutiniškai dvi žuvys, tačiau antrosios dienos pabaigoje lydekų domėjimasis gyvais masalais sumažėjo perpus. Bet trečiosios dienos rytą vėl pasiekė tą patį lygį. Eksperimentas buvo pratęstas dar savaitę. Per tą savaitę nė viena lydeka nesusidomėjo sukre, o susigundymas gyvu mailiumi pamažu augo, kol pasiekė stabilų lygį – 2 kibimai per valandą.
Gabios mokinės
Tyrinėtojai padarė išvadą, kad lydekos gana greitai pasimoko iš karčios patirties. Jos išmoko atpažinti dryžuotas sukres, tačiau laisvai plaukiojančių kuojų nuo jų gentainių, kurios užvertos ant kabliuko, atskirti nesugeba. Todėl akivaizdu, kad vandens telkiniuose, kur žvejojama kuo įvairesniais masalais, lydekų kibimo intensyvumas išlieka toks pat, nors plėšrūnės ir tampa atsargesnės, o kimba rečiau.
Šalitinis: 15min.lt
