Astrachanėje (Rusijos Federacija) praėjusią savaitę vyko žvejų kulinarijos festivalis „Kuchnia rybolova: Astrachanskaja ušica“, kuriame dalyvavo per 20 kulinarų komandų, pateikusių vertinimo komisijai pagal dešimtis receptų išvirtas žuvienes, o tarp – garsiąją „Pirklio žuvienę“.
Ko galėjo festivalio metu pasimokyti žiūrovai? Ekspertų teigimu, švietėjiška misija – svarbiausias festivalio organizatorių tikslas. Kiekvienas, kuris atidžiai stebėjo kulinarų manipuliacijas, turėjo progą akivaizdžiai įsitikinti, kad žuvienė – specifinis sultinys, verdamas iš žuvies. Ekspertai pabrėžia, kad teisinga, t.y. klasikinė žuvienė verdama iš vienos rūšies žuvų, nors jai gali būti panaudotas sultinys, kuriame jau buvo išvirti pūgžliai, kurie sultiniui suteikia ypatingą aromatą. Tai rodo ir istoriniai duomenys: žuvienė visada buvo vadinama konkrečios žuvų rūšies vardu, pvz., sterkų žuvienė, karosų žuvienė, sterlių žuvienė ir t.t. Bet kuriuo atveju ypatingas žuvienės bruožas – tirštumas, primenantis skystus apmušalų klijus.
Naujoviška žuvienė
Naujoviška žuvienė nuo klasikinės skiriasi tuo, kad ji verdama iš kelių rūšių žuvų: iš pradžių išverdamas sultinys iš smulkios žuvies (ešerių, pūgžlių, karosėlių), o paskui tame sultinyje verdama stambiais gabalais supjaustyta pagrindinė žuvis.
Kuo žuvienė skiriasi nuo žuvies sriubos? Ekspertai pabrėžia, kad žuvienei negali būti naudojama jokia kitokia – tik šviežia žuvis. Jei verdama šaldyta, sūdyta ar kitaip konservuota žuvis, tai patiekalas iš tokios žuvies vadinasi žuvies sriuba.
Beje, festivalio metu žiūrovai galėjo sužinoti, kokios žuvų rūšys tinka virti žuvienei? Kulinarų teigimu, labiausiai klasikinei žuvienei virti tinka sterkai, ešeriai, pūgžliai, sykai, o jei šių žuvų nepavyko sugauti ar įsigyti, tada galima bandyti virti žuvienę iš salačių, sazanų (laukinis Volgos karpis), šapalų, karosų, karpių ar raudžių. Ne pro šalį užsirašyti į bloknotėlį ne tik tuos žuvų, iš kurių verdama žuvienė, pavadinimus, bet ir tų, iš kurių žuvienė niekada negaminama: tai – kuoja, karšis, gružlys, aukšlė, vobla, taranė, visos silkių šeimos žuvys, ožka ir visi grundalai. Įdomu ir tai, kad netradicinei žuvienei nenaudojami šamai, lynai, vėgėlės, plačiakakčiai, nes žuvienė verdama tik iš šių žuvų sultinio be jokių priemaišų.
Svarbūs niuansai
Specialistai tikina, kad ir ne visos jūrinės žuvys tinka žuvienei, o tinkamų į kulianrų sąrašą įtraukta ne tai daug rūšių: menkė, otas, makrorusas, nototenija, ledinė žuvis, jūros ešerys.
Kaip atpažįstama tikra žuvienė? Sultinys – skaidrus, tačiau ne perdaug kvapnus, o stambūs žuvies gabalai, plaukiojantys jame, turi būti sultingi, tačiau nesuirę ir nesuvirę. Beje, žuviena privalo išsaugoti jai būdingą skonį ir aromatą.
Labai svarbus niuansas – žuvienė verdama tik neuždengtame katile, kad žuvis neprarastų minėtų savybių. Labai svarbu, kad ugnis būtų maža, o verdama žuvienė nė minutės stipriai nekunkuliuotų.
Antra, žuvis, parinkta žuvienei, verdama jau užvirusiame pasūdytame daržovių nuovire, kuriame būtinai turi būti išvirta viena arba kelios nuluptos svogūnų galvos, kurios vėliau išgriebiamos iš katilo, tačiau galima virti ir susmulkintus svogūnus, jei norima, kad jie suvirtų, o nuoviras būtų tirštesnis. Kai virėjas pageidauja, kad nuoviras būtų aromatingesnis, į jį dedama stambiai supjaustytų bulvių ir nepjaustytų morkų, o paskui daržovės išgriebiamos iš nuoviro.
Trečia, labai svarbu žuvienę virti tiek, kiek reikia, nes pagrindinė mėgėjų klaida – baiminimasis, kad žuvis neišvirs, todėl viralas ant ugnies laikomas pernelyg ilgai. Visos gėlavandenės žuvys verdamos 7–20, o jūrinės – 8–12 min. Maksimali trukmė priklauso nuo žuvies stambumo.
Prieskoniai
Ketvirta, žuvienei virti naudojamas specifinis prieskonių rinkinys, į kurį įeina juodieji pipirai, petražolės (šaknys ir lapai), krapai, svogūnų laiškai, lauro lapai, porai, pastarnokai. Jei verdama ypatinga žuvienė, prieskonių puokštė papildoma muskato riešutu, imbieru, anyžiumi. Beje, patartina atsiminti taisyklę: kuo riebesnė žuivis, tuo daugiau reikia prieskonių. Prieskonių kiekį lemia parinktos žuvies skonis, pvz. į subtiliu skoniu garsėjančių sterkų ar ešerių žuvienę prieskionių dedama mažiau nei į raudžių žuvienę.
Ekspertai pataria prasmingai naudoti žalumynus, t.y. svogūnų laiškus, porus, anyžius, petražoles, jei norima išlaikyti žuvienę šviežią ir gardžią kelias dienas. Tada žalumynus reikėtų dėti tik į lėkštę, į kurią įpiltas patiekalas, o katile esančią žuvienę pagardinti tik sausais prieskoniais, kad per naktį viralas neapkarstų.
Žuvienė, kuri priskiriama sultinių kategorijai, niekada nešviesinama, o nukelta nuo ugnies 7–8 min. brandinama ir tik tada pilstoma į lėkštes.
