Mokslininkai mano, kad žuvys – nepakankamai ištirtos, todėl mūsų žinių bagažas apie šiuos gyvūnus gana ribotas. Šią spragą, Pensilvanijos universiteto biologijos ir žuvininkystės profesorės Victoria‘os Braitwhite nuomone, būtina kuo skubiau užpildyti, o vienas svarbiausių klausimų – nustatyti, ar žuvys jaučia skausmą?
Beveik šimtmetį meškeriotojai diskutuoja, ką žuvys patiria, kai į lūpą įsminga kabliukas? Šis klausimas svarbus etikos aspektu, nes iki šiol mokslininkai manė, kad žuvys – nejautrūs gyvūnai. Na, o žvejai šiuo teiginiu lyg ir pateisindavo aštrių žvejybos kabliukų naudojimą. Tačiau dabar ne tik etikos sumetimais tapo būtina žinoti, ką patiria žuvys, kai susiduria su žvejybos įrankiais? Pasaulinės maisto organizacijos specialistai prognozuoja, kad jau 2030 metais pusė visos žmonijos per metus suvalgomos žuvies ant mūsų stalo atkeliaus iš žuvininkystės fermų. Vadinasi, jomis reikės rūpintis kaip žemės ūkyje auginamais galvijais ir paukščiais. Todėl V.Braitwhite teigimu, tyrimų ji ėmėsi anaiptol ne siekdama išspręsti seną žvejybos etikos problemą, o rengdama dirbtinio žuvų auginimo ir veisimo fermose metodiką.
Ilgus metus atlikami ir dešimtis kartų patikrinti tyrimai parodė, kad žuvų organizme yra tokios pat specialios paskirties nervų skaidulos, kokias turi žinduoliai ir paukščiai. Ši išvada pateikta profesorės monografijoje „Ar žuvys jaučia skausmą?“, kurioje pabrėžiama, jog žuvų sandara daug sudėtingesnė nei iki šiol manyta. Bandymai parodė, kad visos žuvys reaguoja atitinkamai, jei joms sukeliamas skausmas. Antra, jos iškart nusiramina, jei skausmo dirgiklis pašalinamas. Todėl mokslininkė teigia, kad tyrimai parodė, jog žuvys jaučia skausmą.
