Išvartos ir kerplėšos
Upės turi savybę keisti vagą ir todėl srovėje atsiduria atgyvenusių savo amžių medžių kelmai, pakankamai dažnai tokiose vietose skersai vagą griūva nuo paplautų krantų dideli medžiai. Ties išvartomis susidaro ypatingos zonos beveik be tėkmės, o už kerplėšų – gilios išplovos, kuriose slepiasi lydekos, ešeriai, netgi šamai. Išvartomis ir kerplėšomis paženklinti upių ruožai ypač vilioja plėšriąsias žuvis, nes čia – idealios sąlygos slėptis ir medžioti. Tokios vietos šiltuoju metų laiku gundo žuvis paunksme, nes per karščius upėse jos gyventojai bevelija laikytis pavėsyje. Plūdininkui visada verta užmesti masalą taip, kad jis nugrimztų po išvarta iš tos pusės į kurią muša srovė. Dzūkijos meškeriotojai tas vietas laiko geriausiomis srovinių mekšrų, kurie dažnai siekia virš puskilogramio, žūklavietėmis, o spiningininkui tykios sietuvos už išvartų žada susitikimą su stambiomis lydekomis ir rinktiniais ešeriais. Kai ilgalapės į viksvas panašias bet labai trapios vandenžolės vidurvasaryje užgožia tykių sietuvų už išvartų pakraščius, čia susiburia daugybė žuvų. Svarbu, kad šiose sietuvose gylis siektų ne mažiau metro, nes daug jų būna užneštos dumblu ir vasarą nusenka.
Rėvų užkulisiai
Ten, kur upės, neturėdamos kito kelio, veržiasi per akmenuotus gruntus, vandenys išsilieja plačiai, srovė gurga žvirgždais. Tai rėvos, kurios sušilus vandeniui vietomis apželia vandenžolėmis, panašiomis į kasas. Rėvos – intensyvaus žuvų maitinimosi zona. Sraunioji rėvų dalis – kiršlių ir upėtakių rojus. Atkarpos, kur rėvos ima gilėti – pamėgta šapalų vieta. Už rėvų beveik visada plyti sraunoki, tačiau gilūs upės plotai, kuriuose būriuojasi aukšlės, prie smėlio liežuvių glaudžiasi strepečiai, užuolankose sukinėjasi kuojos, akmenuotuose gilėjančios vagos ruožuose šmirinėja ūsoriai, salačiai rytais ir vakarais vaikosi aukšles po visą rėvų plotą, na, o pakraščiais tyko lydekos. Ties rėvomis būriuojasi skersnukiai ir migruojantys neršti žiobriai. Štai ši žuvų išsidėstymo schema iš esmės ir nusako, kaip ir kurioje rėvos dalyje žvejoti.
Spiningininkas, gaudantis salačius, turi užimti tokią poziciją, kad mušantys žuveles plėšrūnai atsidurtų prieš srovę. Dugnines ūsoriams geriausia užmesti nuo kranto taip, kad valai su kranto linija sudarytų 45 laipsnių kampą. Šapalai žvejojami žemiau paskutinio srauniausio rėvos slenksčio, kur atsiranda smėlėtų duobelių, gožiamų vandenžolių. Labai perspektyvi žūklė yra museline meškere. Šiuo būdu žvejoti geriausia brendant. Ir suprantama, kad geriausias laikas žūklei – ankstyvas rytas ir vakaras.
Gelmės punktyras
Pasitaiko upių ruožų, kurie atrodo lyg inžinieriaus suprojektuoti: vaga – beveik be vingių, tėkmė – lėtesnė, gylis – beveik vienodas, svyruoja pusmetriu, o tokių ruožų dugnas – smėlėtas arba padengtas nestoru dumblo sluoksniu. Bet šios atkarpos tarytum specialiai sutvertos žūklės palaidyne meškere arba kaip priimta sakyti bolonine meškere. Žuvys tokiose upių atkarpose, atrodo suka ratus – nukeliauja iki seklesnių vietų, o paskui vėl leidžiasi pasroviui. Ir migruodamas į viršų, ir besileisdamos pasroviui žuvys noriai kimba. Ypač perspektyvi žūklė – jauko punktyru nužymėtose vietose. Vienintelė žuvis, kurios nereikia jaukinti, tai žiobris. Žuvų koncentracija šiuose upių „loviuose“, kai nusenka polaidžio vandenys, kartais būna tokia didelė, kad čia jos pristinga maisto, tačiau išganingos gelmės nepalieka. Štai todėl karšiai, kuojos, žiobriai, ešeriai čia godžiai renka bet kokį maistą. Šiose žūklavietėse ypač svarbu laikytis taisyklių, nes žuvies galima sugauti labai daug.
Autorius: Vytautas Lydeka