Pastaruoju metu nemažai kalbama apie spiningavimą naktį. Dienomis, kai karšta, kai saulė alina ir žmones, ir gyvūnus, žvejyba spiningu didelėje upėje geriausių vaisių duoda tada, kai atslenka sutemos, kai pasidaro vėsiau ir lengviau. Vidurvasaris man visada buvo nei šioks, nei toks metais. Kad ir kaip stengdavausi, ne dažnai galėdavau pasigirti geresniais laimikiais, taigi rekomendacijos žvejoti tada, kai viskas nurimsta, kai meškeriotojai vynioja savo meškeres ir keliauja namo, suintrigavo — kodėl nepabandžius, vis tiek nieko neprarasiu. Štai ko pasiekiau.
Stebėjimai
Visų straipsnelių autoriai vieningi: naktį plėšrūnai pasirodo seklumose ir intensyviai medžioja ten besiilsinčią smulkmę. Važiavau tai ten, tai šen, vaikščiojau savo upės pakrantėmis ir pagaliau radau vietelę, kurioje, mano nuomone, tiktų žvejoti naktį. Tai buvo upės vingio pabaiga. Pagrindinė srovė — upės viduryje, išoriniame vingio krante — nemaža sekluma. Srovė čia, nors gerokai lėtesnė, juntama gana išraiškingai, gylis apie vieną metrą, dugnas apaugęs įvairia vandens augalija, tarp kurios saugiai turėtų jaustis mažytės žuvelės. Vieta teoriškai gera, bet vis tiek neramu — ar sutemus plėšrūnai lankysis čia, ar medžios kitur? Nieko nebelieka: norėdamas įsitikinti sprendimų teisumu, turiu pats stebėti aplinką, nes šiuo atveju niekas nepadės, nepatars.
Kuo labiau temo, tuo didesnių turėjau vilčių: dienai baigiantis vandens paviršiuje siautė smulkmė, kartais pliaukštelėdavo nedidukas salatis ar ešerys. Prieš pat saulėlydį čia pasirodė ir lydeka — keletas garsesnių pliaukštelėjimų, ir tyla. Saulei pasislėpus už horizonto, o vandens paviršiui įgavus tamsiai raudoną spalvą, mano vietelėje pradėjo šeimininkauti kitokios žuvys: kažkas tyliai vaikėsi smulkmę, bet jokių garsų, jokių pliaukštelėjimų nebuvo. Atakos vietoje buvo galima pastebėti ratilus, tačiau plėšrūnas taip ir neparodė nė centimetro kūno. Tas atsargumas ir tylūs išraiškingi ratilai sufleravo, kad medžioja ne tokia maža žuvis.
Pasiruošimas ir pirmieji bandymai
Buvau įsitikinęs, kad medžiojo arba šapalai, arba meknės, todėl nusprendžiau žvejoti gana lengvos klasės įrankiais. Pasirinkau iki 20 g užmetimo svorio spiningą, vidutinio dydžio ritę ir 0,18 mm valą. Kaip masalą išsirinkau 5 cm ilgio šviesius pieno spalvos riperiukus ir tvisterius. Kadangi gylis buvo mažas, o dugnas apaugęs augalija, guminukus užmoviau ant lengvų 3 g galvakablių.
Kadangi guminukai nesukelia stiprių hidroakustinių virpesių, kurie, kaip teigia kai kurių straipsnių autoriai, reikalingi žvejojant naktį, kad plėšrūnams lengviau būtų rasti masalą, neatsisakiau ir plaukiančių, negiliai neriančių vobleriukų ir ryškiaspalvių sukriukių.
Pirmųjų bandymų rezultatai nenudžiugino. Visas laimikis — keli vidutinio dydžio ešeriai. Žuvys greičiausia baidėsi: nors naudojau negiliai neriančius vobleriukus, masalai dažnai užkibdavo už vandens žolių. Bandydamas atlaisvinti masalą greičiausiai ir išbaidydavau žuvis. Pamažu vobleriukus pakeičiau guminukais. Tai davė rezultatų: kažkas keletą kartų atsargiai stuktelėjo į mano masalą. Ėmiau pasitikėti ir žūklės naktį teorijomis, ir pasirinkta vieta. Įtariau, jog sulauksiu sėkmės. Tebuvo tik laiko ir technikos klausimas, kada ji mane aplankys.
Pergalės
Plėšriosios žuvys nuolat atakavo maždaug ties riba, kur baigėsi vandens žolės ir prasidėjo gilesnės vietos. Nuo kranto užmesti masalą taip, kad jis kuo ilgiau išbūtų zonoje, kurioje numaniau siaučiant plėšriąsias žuvis, buvo sunku. Kad ir kaip stengiausi, nepavykdavo. Masalas tik kelias sekundes užtrukdavo efektyvioje žūklės zonoje, greitai, kaip ir smulkmė, jis pasislėpdavo seklumos žolynėliuose. Sugalvojau išeitį: masalą reikia „patiekti“ iš kitos pusės, iš upės vidurio, ir mesti sėkliaus link. Taip bus geriau: ir masalas ilgiau išbus ten, kur reikia, ir plauks tiesiai į nasrus prie sėkliaus budinčioms žuvims. Vadinasi, reikia guminės valties, reikia dieną apsižiūrėti, kur maždaug išmesti inkarą, kad sėkmingai galėčiau užmesti masalą ten, kur reikia.
Jau pirmasis plaukimas buvo sėkmingas. Kad neišbaidyčiau plėšrūnų, išplaukiau kiek anksčiau ir išmečiau inkarą per metimo nuotolį nuo savo vietelės. Masalą užmesdavau vandens žolių ribos link. Keliskart greitėliau jį trūktelėjęs, imdavau traukti gerokai lėčiau. Praėjus dar akimirkai, masalo apskritai netraukdavau, jis, veikiamas srovės, plaukdavo lanku.
Vakare, apie pusę devynių, pajuntu stuktelint ir ryžtingai timptelint. Žuvis sprunka į upės vidurį pagrindinės srovės link. Atiduodu jai keletą metrų valo, bet žuvis nė nemano pasiduoti, tik spaudžiasi prie dugno. Visi bandymai atitraukti žuvį nuo dugno baigiasi energingais jos sprukimais. Pagaliau pavyksta prisitraukti žuvį prie valties, bet ji nė nemano pasiduoti, tik sukinėjasi apie valtį. Stengiuosi sustabdyti žuvies išdaigas, bandau neleisti jos prie inkaro. Liauno spiningo viršūnėlė retkarčiais panyra į vandenį: stipriai trūktelėdama žuvis stengiasi atsidurti po jos dugnu. Tam tikru metu metu laisva ranka nevalingai pakeliu inkarą ir pasileidžiu pasroviui. Su srove paplaukęs apie 100 metrų, jaučiu, kad žuvis silpsta, jai trūksta jėgų. Išnaudoju jos silpnumo akimirką. Tarp kojų įsistatęs spiningą, keliais staigiais irklų mostais pasiekiu krantą. Dar minutė kita ramios kovos ir krante atsiduria maždaug metro ilgio šamas. Ne rekordas, nėra ko didžiuotis, bet tai pirmasis spiningu pagautas šamas.
Pralaimėjimai
Ta pirmąjį šamą laikiau atsitiktinumu. Kad šamai gaudomi spiningu, teko skaityti, bet nesitikėjau, kad tokia žuvis užkibs taip greitai. Ištraukęs šamą nė neįtariau, jog ta vasara pateiks dar didesnių staigmenų.
