Pavasaris – klasikinių blizgių reabilitacijos metas, nes šiuo metu daugelyje ežerų lydekos beatodairiškai atakuoja klasikines blizges, o vasarą šiais masalais plėšriosios žuvys domisi vangiai. Vėliau tik rudenį lydekos vėl vaikysis vartikles ir vingres. Kodėl įvyksta tokia metamorfozė ir kodėl švedai ir vokiečiai renkasi blizges, ant kurių – kaldintos, pieštos arba prilipdytos žvynų imitacijos?
Sezonų kaita
Po pirmųjų saulėtų dienų ežeruose sparčiai ima stiebtis vandens augalija – daug kur virš vandens kelis centimetrus pakyla „lydekinių barščių“ viršūnėlė, o pernykščių meldų ir ajerų parudusius per žiemą atvašynus persiuva smaragdinės naujų ūglių ietys, gal tik ant dugno vešinčios amžinai žaliuojančios „palmės“ nepajunta akivaizdžios sezonų kaitos ir lyg gelmių matronos tingiai rymo abejingos aplink vykstančioms permainoms. Šių „palmių“ šešėlyje dabar dažniausiai glaudžiasi grobio tykančios lydekos.
Lydekos dabar traukiasi iš tų ežerų akvatorijos ruožų, kur jos buvo susibūrusios neršti, o geriausia užuolanka, kur, beje, jau pakankamai įšilęs vanduo, vietos, kur veši „palmės“. Čia lydekos priglunda prie dugno ir augalų fone tampa beveik nepastebimos, nes tokiose vietose lengva maskuotis: lydekų šonai išmarginti žalsvomis dėmėmis ir juostomos, primenančiomis ilgus ir siaurus „palmių“ lapus.
Meteorologiniai niuansai
Paprastai šios lydekų gulyklos būna palyginti negiliose vietose (3–5 m), todėl saulėtomis dienomis dugnas čia būna nušviestas ir tokiu oru lydekos išsislapsto. Kitas reikalas – debesuotas su pragiedruliais arba apniukęs oras: lydekos kursuoja ieškodamos grobio, bet tamsaus vandens paviršiaus fone joms mažiau pastebimi natūraliomis spalvomis nudažyti vobleriai ir guminukai, o ryškūs masalai dažnai kelia pagrįstą įtarimą. Va tada ypač veiksmingos blizgės, kurios labai efektingai vartosi ir vinguriuoja virš lydekų užuolandų.
Blizgių spalva tradiciškai sidabrinė arba auksinė, įgaubtoji pusė gali būti dekoruota raudona juostele arba tokios pat spalvos uodegėlė gali būti pritvirtinta prie žiedelio, į kurį įvertas trišakis, tačiau labai dažnai pastaruoju metu girdima nuomonė, kad šie blizgių puošybos elementai – ne pagrindiniai. Žemaitijoje jau mažiausiai pusę amžiaus svarbiausiu laikomas iš pirmo žvilgsnio lyg ir neesminis niuansas: manoma, kad išgaubtojoje blizgės pusėje iškaldintas, išgraviruotas, nudažytas ar kokiu nors kitu būdu pavaizduotas žuvies žvynų piešinys ypač padidina masalo veiksmingumą.
Kokie būna ornamentai?
Dažniausiai žvynų piešinys – tai sujungtų tarpusavyje pusapskritimių ornamentas, kuris aštriu štampu įkirstas į išgaubtąjį masalo paviršių. Šis blizgių dekoravimo būdas – tikriausias pats seniausias ir neprarado aktualumo iki šiol. Lenkijoje dabar laikomasi nuostatos, kad ypač veiksmingas – iškilus žvynų piešinys, ir netgi gruoblėtas masalo paviršius, kuris, esą, taip pat kaip žuvelių žvynai atspindi menkiausią šviesos spindulėlį.
Švedijoje ir Vokietijoje jau seniai blizgės dekoruojamos emalėmis, imituojančiomis žvynų ornamentus. Švedų spiningininkai mano, jog tokios blizgės jūroje labiausiai vilioja lašišas ir šlakius, o gėlame vandenyje naudojamos blizgės turi būtinai būti dekoruotos žvynų piešiniu, nes kitaip klasikiniams masalams sunku konkuruoti su 3D vobleriais. Kad blizgės niekuo nenusileistų trijų dimensijų masalams, jos dabar dekoruojamos lipdukais su hologramomis, vaizduojančiomis tikroviškus žvynų ornamentus.
Na, o pagal senąsias tradicijas geriausias – štampu įkirstas į blizgės šoną ornamentas. Kad jis būtų ryškus, blizgę palaiko vandenyje ar druskos tirpale, kad patamsėtų, o paskui masalą pašveičia smulkučiu švitriniu popieriumi. Tada įkirstas ornamentas tampa juodomis linijomis, kurios puikiai matomos žvilgiame fone. Žemaitijos regione įkirstos žvynų ornamento linijos neretai spalvinamos ryškiai raudonai.
Autorius: Justinas Bernatonis
